Lucas 20
Autaahaatɨhomɨ Pɨwɨha Gaaha Wanɨha (AGM) vs VC
1 Asisɨha waara Jisaasiho Autaahaatɨhomɨ aŋɨhandɨ awaindɨhandaatɨhɨ nandaatɨ Autaahaatɨhomɨ pɨwɨha gaaha wanɨha taatɨ isɨhiyai ausaatɨ kataunjihɨ isɨhiya usa isɨhiyaamɨ maipɨhaiwaapɨ nandapa kohasɨpɨho tɨhɨwɨ Autaahaatɨhoai dɨpumanɨhohiyɨhiyaamɨ mɨtɨhiyaunɨ amɨ isɨhiya usa Judaahiyaamɨ wɨnɨhapɨpa katɨwunjohiyɨhiyaunɨ amɨ isɨhiya usa gwɨnyaahiyaunɨ koai saundawaatopo.
1 Num daqueles dias, Jesus ensinava no templo e anunciava ao povo a boa nova. Chegaram os príncipes dos sacerdotes e os escribas com os anciãos,
2 “Kɨnyɨ saiwa saimbɨ kaingɨwɨmaiwa saimbɨ saimbɨ kaimehɨta gi ndɨ kahɨtatɨ watɨpɨhandɨ nahɨmihɨ kiyapaise wanɨ nyangi kanyate?” undɨwɨ nunjenawaayopo.
2 e falaram-lhe: Dize-nos: com que direito fazes essas coisas, ou quem é que te deu essa autoridade?
3 Saundɨwɨ nunjenɨhauhɨ amɨ Jisaasiho komɨha wihoaaŋɨha kiyai sata kaundataase. “Nɨnɨ amɨ sangisɨ sandɨ nasɨsendaano.
3 Jesus respondeu: Também eu vos farei uma pergunta.
4 Jonɨho isɨhiyai baawusindɨndɨ sandɨ watɨpɨhandɨ Autaahaatɨhomɨhandaaho e isɨhiyaamɨ watɨpɨhandaaho wanɨ nɨngi sahɨ kandɨwɨse?” undatɨ kiyai ko nunjenataise.
4 Respondei-me: o batismo de João era do céu ou dos homens?
5 Nunjesɨhɨ amɨ kiya sawana sanawaatopo. “Nyahɨ wihoaaŋɨha napitɨtaaha kaundɨtɨhaawe?” tɨwɨ kanɨwɨ nasenawaayopo. “Nyahɨ sandapɨ Autaahaatɨhomɨhandaahe undisaihaahɨ o Autaahaatɨhomɨhandaahɨnaahɨ Jonɨhomɨ pɨwɨhaapɨ sahɨ napaapɨ gɨmunyapepo? Nyatɨtaiso.
5 Eles começaram a raciocinar entre si, dizendo: Se dissermos: Do céu, ele dirá: Por que razão, pois, não crestes nele?
6 Iyatɨ amɨ nyahɨ saundisaihaahɨ isɨhiyaamɨhandaahe undisaihaahɨ amɨ isɨhiya kɨmiya nawɨhaara nepɨ yainyawɨtaapo amɨ kiya Jonɨhopɨ Autaahaatɨhomɨ pɨwɨha atisa netɨ ausaasɨhoe tɨwɨ aimɨ gwɨnyaapɨhiyaaso,” nnawaatopo.
6 Se, porém, dissermos: Dos homens, todo o povo nos apedrejará, porque está convencido de que João era profeta.
7 Sanawaawɨ namapɨ kiya wihoaaŋɨha koai saundawaatopo. “Sandɨ watɨpɨhandɨ maahapɨhapɨ nehandɨtindɨho nyahɨ wɨndɨ monɨhono,” undawaatopo.
7 Responderam por fim que não sabiam de onde era.
8 Saundauhɨ amɨ komɨha wihoaaŋɨha kiyai saundataase. “O amɨ sahɨ nisɨ nasɨsehotɨhaapɨ wihoaaŋɨha wɨndɨ kamandowɨ amɨ nisangi watɨpɨhandɨ siyahandaahe satɨtɨ sangi nɨnɨ wɨndɨ kamaasatɨto,” undataase.
8 Replicou-lhes também Jesus: Nem eu vos direi com que direito faço estas coisas.
9 Jisaasiho isɨhiyai aimɨ sata kaundatosatɨ amɨ kɨma pɨwɨha wa namɨhanaha kiyai sata kaundataase. “Utaaho wo wainɨhandɨ osaataatɨ kiyatɨ niyaamataise. Niyaamatɨ isɨhiya usai nisɨ osaataatɨ kɨmaatɨ ninjatawaawɨ wainɨhandɨ nandɨwɨ nanɨwɨ ninjatɨwɨse undatɨ kiyai netɨ ahɨwisamapɨ kaanɨhɨ aunahɨpa wɨtaahapɨ notɨ kata utaarɨhandɨ kendaise.
9 Então Jesus propôs-lhes esta parábola: Um homem plantou uma vinha, arrendou-a a vinhateiros e ausentou-se por muito tempo para uma terra estranha.
10 Ketinja nandapa yandɨpɨho wainɨhandɨ akuraahaihɨ kɨpwɨtaatɨwɨhura wainɨhandamɨ satɨho komɨ otɨpɨpatɨho woai netɨ natausaasihɨ komɨ otɨpɨpatɨhiya wainɨhandɨ jatohiyɨhiyaapɨhɨ notaise nandapa wainɨhandɨ wapa kopɨhapa kɨpɨwɨ numwɨtaatɨwɨ. Natausaasihɨ ko notɨ wainɨhandɨ jatohiyɨhiyai iwinjasɨhɨ wainɨhandɨ kɨpɨwɨmunyawɨ koai nehɨ tipɨ wapa miwaho nehɨ taanahɨhoai japɨhɨ natɨwusaasauhɨ notaise.
10 No tempo da colheita, enviou um servo aos vinhateiros para que lhe dessem do produto da vinha. Estes o feriram e o reenviaram de mãos vazias.
11 Aihɨ wainɨhandamɨ satɨho amɨ jɨhaatɨ otɨpɨpatɨho woai natausaasataise. Natausaasihɨ ko notɨ wainɨhandɨ jatohiyɨhiyai iwinjasɨhɨ kiya koai amɨ jɨhoai kawisohɨpatamataiwɨ tipɨ mawɨtandɨhaiwa nunyawɨ japɨhɨ natɨwusaasauhɨ taanahɨho notaise.
11 Tornou a enviar outro servo; eles feriram também a este, ultrajaram-no e despediram-no sem coisa alguma.
12 Aihɨ osaataatamɨ satɨho amɨ jɨhaatɨ bapiyatɨ komɨ otɨpɨpatɨho woai natausaasataise. Aihɨ amɨ koai wainɨhandɨ jatohiyɨhiya ambɨpatɨ tipusohaapɨ maipaiwɨ tipɨ nepɨ osaataatamɨ nehɨhaatɨ yotawaayopo.
12 Tornou a enviar um terceiro; feriram também este e expulsaram-no.
13 Siyauhɨ namatɨ osaataatamɨ satɨho sanataase. ‘Nɨnɨ napitaitande? Nɨnɨ nisɨ maarɨho apɨpaahɨ awaindɨhandɨ wɨwihotɨho nisɨ maasɨhɨhoai nandusoaasɨtaano ko nisɨ maasɨhɨhomɨ pɨwɨha kiya atɨwitaawo?’ ndaase.
13 Disse então o senhor da vinha: Que farei? Mandarei meu filho amado; talvez o respeitem.
14 Satatɨ ko komɨ mwaahoai natausaasihɨ naihɨhandɨ kandɨ osaataatɨ wainɨhandɨ jatohiyɨhiya taatɨ napihɨ koai iwinjawaawɨ kiya sawana sanawaatopo. ‘Kɨmo utaamo wainɨhandɨ osaataatɨ kɨmaatamɨ satɨhomɨ tɨtɨhɨ mwaahoe. Mwaahosɨ sapɨhomɨ wainɨhandɨ naitaise. Isɨ koai sohoai tiwaamaitɨho. Tiwisaihɨ ko naponɨhɨ ko naitotahandɨ nyahɨ newaatɨ nyamɨhandimatɨto,’ nnawaatopo.
14 Vendo-o, porém, os vinhateiros discorriam entre si e diziam: Este é o herdeiro; matemo-lo, para que se torne nossa a herança.
15 Sanɨwosawɨ koai numwaasi osaataatamɨ nehɨhaatɨ mangɨrainɨ nuwɨ sohoai tiwauhɨ napotaise.
15 E lançaram-no fora da vinha e mataram-no. Que lhes fará, pois, o dono da vinha?
16 Nunjenatosatɨ sawaho wihoaaŋɨha satatɨ kiyai kaundataase. “Osaataatamɨ satɨhoai apousonɨhɨ nasatɨ siya otɨpɨpatiyai tiwatɨ nematosatɨ osaataatɨ saatɨ netɨ otɨpɨpatɨhiya asɨyɨhiyai numwaatɨ kiyaamɨ ikwɨraatɨhɨmaitaise,” undatɨ Jisaasiho kiyai kaundataase. Aihɨ isɨhiya kapɨhɨ komɨ pɨwɨha atisawaawɨ kiya satawaatopo. “Siyatɨ wɨndɨ namoaipaitaise owetɨtaise,” tawaatopo.
16 Virá e exterminará estes vinhateiros e dará a vinha a outros. A estas palavras, disseram: Que Deus não o permita!
17 Aihɨ Jisaasiho kiyai iwinjatata sata nasenataise. “Kɨma pɨwɨma Autaahaatɨhomɨ utɨpɨhoaatɨhɨ ahotindɨmandɨ napaapɨ satatɨ jɨpatɨpindise?
17 Mas Jesus, fixando o olhar neles, disse-lhes: Que quer dizer então o que está escrito: A pedra que os edificadores rejeitaram tornou-se a pedra angular {Sl 117,22}?
18 Isɨhiya sɨrɨ mɨhotɨriraasɨnɨ tɨmahiyohiyɨhiyai kɨrɨ mɨhotɨrɨhɨra ambɨpatɨ tipusohaatɨ tiwonɨhɨ mwɨtisɨhaahɨtɨtaise. Iyataatɨ amɨ mɨhotɨrɨhɨrɨ sɨrɨ isɨhiyaamɨhetɨ tɨmahiyataataahɨ amɨ isɨhiyai netɨ jasatɨ tiwɨtaise,” undatɨ kiyai kaundataase.
18 Todo o que cair sobre esta pedra ficará despedaçado; e sobre quem ela cair, este será esmagado!
19 Jisaasiho sata kaundihɨ kiya Judaahiyaamɨ wɨnɨhapɨpa katɨwunjohiyɨhiyaunɨ amɨ pɨrisihiya isɨhiyaamɨ maipɨhaiwaapɨ nandapa kohasɨpɨho tɨhɨwɨ Autaahaatɨhoai dɨpumanɨhohiyɨhiyaamɨ mɨtɨhiyaunɨ atisawaawɨ sa pɨwɨha tɨtɨhɨ kiyaapɨ nepemaahɨwɨha kaundihɨ mmonɨwɨ gwɨnyaawaawɨ ketɨ suraanɨhɨ koai isɨwɨtotɨwɨ gwɨnyaawaahandɨ kandɨ isɨhiyaapɨ yayawaawɨ namɨhaawaayopo.
19 Naquela mesma hora os príncipes dos sacerdotes e os escribas procuraram prendê-lo, mas temeram o povo. Tinham compreendido que se referia a eles ao propor essa parábola.
20 Aihɨ kiya awaisawɨhiya Jisaasiho kiyai pɨwɨha wa wipɨtaha kaundonaahɨ koai numwaasi nuwɨ awaisɨho gapɨnaahoaapɨhɨ kɨmo pɨwɨha satahore undɨwɨ pɨwɨha komɨhetɨ yawutaito tɨwɨ gwɨnyaapɨ bɨpi Jisaasihoai iwinjatawaayopo. Saiwɨ iwinjatawaawɨ kiya awaisawɨhiya nyahɨ gaahiyaanɨnɨ ainahiyɨhiyaaniso tɨwɨ gwɨnyaapɨ genanɨwɨ isɨhiya usai nawɨho nunyawɨ saundɨwɨ sahɨ nuwɨ pɨwɨha satɨha satɨwɨ koai kaundɨwɨse undɨwɨ koaapɨhɨ natɨwusaasawaayopo.
20 Puseram-se então a observá-lo e mandaram espiões que se disfarçassem em homens de bem, para armar-lhe ciladas e surpreendê-lo no que dizia, a fim de o entregarem à autoridade e ao poder do governador.
21 Aihɨ kiya nuwɨ koai saundawaatopo. “Katɨpɨnyasingɨhonye, kɨnyɨ nyangi katɨpɨnyasingɨwaiwa tɨtɨhɨ akɨtɨhaiwa katɨpɨnyasapaise. Iyataatɨ amɨ isɨhiya usa awaisawɨhiyaimatɨwɨ bimohiyɨhiyaapɨ kɨnyɨ wɨndɨ yamaimbɨhoŋɨtinɨhɨ nyahɨ aimɨ mmona gwɨnyaahaayo. Aimbɨ kɨnyɨ Autaahaatɨho isɨhiya yapɨpatambɨhiya nisɨ maaritohɨrɨhɨretɨ saiwɨ kaiwɨ bimaawɨse tatɨ katirɨhɨrɨ kɨretɨ kɨnyɨ tɨtɨhɨ katɨpunjapɨhoŋe.
21 Perguntaram-lhe eles: Mestre, sabemos que falas e ensinas com retidão e que, sem fazer acepção de pessoa alguma, ensinas o caminho de Deus segundo a verdade.
22 Isɨ kɨnyɨ napitaimbɨ gwɨnyapenapaise? Nyahɨ gamanɨho Sisaahoai nawɨho takisihandɨ nunyaano e namunyaano? Undɨwɨ nunjenawaayopo.
22 É-nos permitido pagar o imposto ao imperador ou não?
23 Saiwɨ kiya kiyaamɨ omaŋɨtɨtɨhapɨ iwinjatawa jaipundɨwɨ kaundohɨwaiwa aimɨ usonatosatɨ kiyai sata kaundataase.
23 Jesus percebeu a astúcia e respondeu-lhes:
24 “Nawɨho wo nɨngisɨ nanisawewise,” undihɨ amɨ kiya nawɨho wo nunjauhɨ mmonatosatɨ ko kiyai sata kaundataase. “Nawɨmoaatɨhɨ kɨmatɨ sɨwipɨmatunɨ amɨ ambɨpatunɨ diyaamɨhatɨ ahotise?” undatɨ nunjenataise. Nunjesɨhɨ kiya koai saundawaatopo. “Awaisɨho Sisaahomɨhate,” undawaatopo.
24 Mostrai-me um denário. De quem leva a imagem e a inscrição? Responderam: De César.
25 Saundauhɨ Jisaasiho kiyai sata kaundataase. “O siyonaahɨ wapa Sisaahomɨhapanaahɨ amɨ koai tɨtɨhɨ nunyawɨse o amɨ wapa Autaahaatɨhomɨhapanaahɨ amɨ tɨtɨhɨ koai komɨhapa nunyawɨse,” undataase.
25 Então lhes disse: Dai, pois, a César o que é de César e a Deus o que é de Deus.
26 Ko sata kaundihiyawa kiya wihoaaŋɨha isɨhiyaamɨ ndɨhetɨ kaundɨtɨha owetihɨ isɨwɨtotɨwɨhandɨ kandɨ komɨ pɨwɨhaapɨ yaiwɨmapɨ gwɨnyapenawaawɨ owetise.
26 Assim não puderam surpreendê-lo em nenhuma de suas palavras diante do povo. Pelo contrário, admirados da sua resposta, tiveram que calar-se.
27 Isɨhiya usa Satiyusihiyaamɨ usa Jisaasihoaapɨhɨ nasawaayopo. Siya Satiyusisiya napohiyɨhiyaapɨ wɨndɨ japɨhɨ namepaitaapo tɨwɨ gwɨnyaapɨhiyaare.
27 Alguns saduceus - que negam a ressurreição - aproximaram-se de Jesus e perguntaram-lhe:
28 Isɨ kiya Jisaasihoai pɨwɨha satɨwɨha kaundawaatopo. “Katɨpɨnyasingɨhonye, nyapɨ wɨnɨhapɨpa Mosesiho sata jɨpatɨpiyatɨ ahiyataise. ‘Utaaho wo apopaati netɨ wɨratɨ bimainjatɨ maaha oweho naponaahɨ kaatɨ osɨnaati sotisɨhomɨ saingɨho netɨ wɨrane komɨhetapɨ metɨho wo noaipatɨ saaho sotisɨhomɨ aunahɨpatɨ nanɨpimatɨ naito,’ tatɨ wɨnɨhapɨpa ahondaise.
28 Mestre, Moisés prescreveu-nos: Se alguém morrer e deixar mulher, mas não deixar filhos, case-se com ela o irmão dele, e dê descendência a seu irmão.
29 Isɨ isɨhiya usɨhiya usa sapɨho naasomɨhiya ikwɨrɨ naasairɨtihɨ wɨramɨ isundɨpɨhurɨ yahurɨtahiya noaipawaayopo. Aihɨ kiyaamɨ saaho jɨho apopaati netɨ wɨratɨ bimainjatɨ maaha wa namomaayaho nehɨ napomataise.
29 Ora, havia sete irmãos, o primeiro dos quais tomou uma mulher, mas morreu sem filhos.
30 Aihɨ amɨ saatɨ saahomɨ apwaata osɨnɨhaati saingɨho netɨ wɨrataise.
30 Casou-se com ela o segundo, mas também ele morreu sem filhos.
31 Aihɨ amɨ ko napwihɨ amɨ saingɨho kapɨho netɨ osɨnɨhaati wɨrataise. Wɨratɨ bimainjatɨ amɨ koaisangi napwihɨ amɨ saingɨho kapɨho netɨ wɨrataise. Kaatɨ osɨnɨhaatɨ saingoya kɨho kɨhomɨhetɨmatɨmɨ notɨ ipotɨhoai nɨwipaatɨ bindataise.
31 Casou-se depois com ela o terceiro. E assim sucessivamente todos os sete, que morreram sem deixar filhos.
32 Nɨwipaasɨhɨ ipotɨho netɨ wɨratɨ bimainjatɨ amɨ koaisangi napwihɨ kaatɨ ipotaataatɨnɨhɨ napotaise.
32 Por fim, morreu também a mulher.
33 Saatɨ apopaatisɨ ikwɨrɨ naasairɨtihɨ wɨramɨ isundɨpɨhurɨ yahurɨtahiya nahatiya nepɨ wɨrapɨhaatisɨ ipotɨhura isɨhiya napohiyɨhiya japɨhɨ nepasaihɨhura saatɨ apopaatɨ tɨtɨhɨ diyaamɨ apwaataatimatɨtaise?” undɨwɨ nunjenawaayopo.
33 Na ressurreição, de qual deles será a mulher? Porque os sete a tiveram por mulher.
34 Satɨwɨ kiya koai nunjenɨhauhɨ amɨ komɨha wihoaaŋɨha kiyai sata kaundataase. “Usɨhiya amɨ asɨhiya wanɨ kɨmuraahiya namaatɨnawaayopo.
34 Jesus respondeu: Os filhos deste mundo casam-se e dão-se em casamento,
35 Iyataahandɨ kandɨ usɨhiya amɨ asɨhiya ipotɨhura anɨmwaahɨpatombɨ japɨhɨ nepapɨ asɨyaimatɨwɨ bindawaahura usɨhiya asɨhiya wɨndɨ namaamaatɨtaapo.
35 mas os que serão julgados dignos do século futuro e da ressurreição dos mortos não terão mulher nem marido.
36 Kiya Autaahaatɨhomɨ enjerɨhiya otɨpɨpatɨhiya yamɨhapataatɨhɨ bimohiyɨhiyaamataiwɨhiyaasɨ wɨndɨ namaapopɨ nasisoaarɨ bimɨtaapo. Kiya anɨmwaahɨpatombɨ japɨhɨ nepapɨhiya Autaahaatɨhomɨ manyinyaare.
36 Eles jamais poderão morrer, porque são iguais aos anjos e são filhos de Deus, porque são ressuscitados.
37 Napohiyɨhiya japɨhɨ nepaitaatɨwɨhandapɨ Mosesiho biyatɨ nanyesɨpataha pɨwɨha kanyatataase. Sa pɨwa ipɨhonjɨ maipɨhonjɨ wurisandɨhaisahonjɨ tɨhatɨ tɨhwɨtisataahandɨ kandɨ tɨhomaatisonyonjaatɨhapɨ pɨwɨha noaipasɨha Awaisɨhopɨ (Autaahaatɨhopɨ) sata kandaase. ‘Awaisɨho Abɨraahamɨhomɨ Aisaakɨhomɨ amɨ Jekopɨhomɨ Autaahaatɨhore tise.
37 Por outra parte, que os mortos hão de ressuscitar é o que Moisés revelou na passagem da sarça ardente {Ex 3,6}, chamando ao Senhor: Deus de Abraão, Deus de Isaac, Deus de Jacó .
38 Isɨ Autaahaatɨho so isɨhiya napopɨ owetohiyɨhiyaamɨ Autaahaatɨhomaahe, owe, isɨhiya asɨyaimatɨwɨ bimohiyɨhiyaamɨ Autaahaatɨhore. Sandɨ apaapɨmaahe amɨ Autaahaatɨhomɨ ndɨhetɨ kiya asɨyaimatɨwɨ bindawaayopo,” undatɨ kiyai kaundataase.
38 Ora, Deus não é Deus dos mortos, mas dos vivos; porque todos vivem para ele.
39 Ko kiyai sata kaundihɨ amɨ Judaahiyaamɨ wɨnɨhapɨpa katɨwunjohiyɨhiyaamɨ usa saundawaatopo. “Katɨpɨnyasingɨhonye, kɨnyɨ nga tɨtɨhɨ kanyatapaase,” undawaatopo.
39 Alguns dos escribas disseram, então: Mestre, falaste bem.
40 Saundɨwɨ kiya yayawaawɨ jɨhaatɨ wɨndɨ namunjenɨhopo. Owetise.
40 E já não se atreviam a fazer-lhe pergunta alguma.
41 Aihɨ Jisaasiho kiyai sata pɨwɨha kaundataase. “Kɨraisihopɨ so awaisɨho Daawitɨhomɨ satɨhoe tɨwɨ napaapɨ katopo?
41 Jesus perguntou-lhes: Como se pode dizer que Cristo é filho de Davi?
42 Pɨwɨha Aunɨhɨhɨraatɨhɨ ahotisɨhaatɨhapɨ Daawitɨho sawaho sata kandaase:
42 Pois o próprio Davi, no livro dos Salmos, diz: Disse o Senhor a meu Senhor: Senta-te à minha direita,
43 Bimaamɨ numbwɨ ipotɨhura kinyɨ tiworisai netɨ kinyɨ asɨmoaatɨtɨhɨmasanɨhɨ kɨnyɨ kiyai nepɨ itɨpɨwotisamɨhuraatɨtando,” undataase tise.’ Aunɨhɨhɨrɨ 110:1
43 até que eu ponha os teus inimigos por escabelo dos teus pés {Sl 109,1}.
44 Daawitɨhohɨ kopɨ nisɨ Awaisɨho tatɨ ambɨhɨndaase. Isɨ Kɨraisiho so napitiyatɨ Daawitɨhomɨ satɨhotɨtaise?” undataase.
44 Portanto, Davi o chama de Senhor! Como, pois, é ele seu filho?
45 Isɨhiya nahandɨ atɨwinjaawɨ bimauhɨ Jisaasiho komɨ otɨpɨpatɨhiyai sata kaundataase.
45 Enquanto todo o povo o ouvia, disse a seus discípulos:
46 “Judaahiyaamɨ wɨnɨhapɨpa katɨwunjohiyɨhiyaapɨ sahɨ baiwɨ jaawo. Kiya apotɨhɨrɨ utaarɨhapa niyopɨ daimɨ nutaatɨwɨ maaritɨwɨmapɨhiyaaso. Aiwɨ amɨ kiya isɨhiya taahiyɨhiya ahoyanɨhohɨpɨpɨhɨ nowaahura isɨhiya awaisawɨhiyaate ipɨhɨrete nyatɨtotɨwɨ maaritɨwɨhiye. Aiwɨ amɨ kiya Autaahaatɨhomɨ aŋɨhaiwa gwɨharaahaiwaatɨhɨ isɨhiyaamɨ ndɨhetɨ mɨtaahoaahɨ bimɨtaatɨwɨ maaritɨwɨhiyaare. Aiwɨ amɨ kiya ganɨho apɨpaahɨ gaahoaasɨnɨ nandapa anaahɨpɨpa awaimbɨpa tɨhohɨpɨpɨhɨ bimɨtaatɨwɨ maaritɨwɨhiyaare.
46 Guardai-vos dos escribas, que querem andar de roupas compridas e gostam das saudações nas praças públicas, das primeiras cadeiras nas sinagogas e dos primeiros lugares dos banquetes;
47 Aiwɨ amɨ kiya asɨhiya osɨnɨhiyaamɨ aŋaaŋɨ jaipundɨwɨ nusepɨhiyaare. Aiwɨ kiya gaapundɨhaayo tɨwɨ jaiwɨtɨwɨ gaapɨpatɨ utaarɨhaiwa aipɨhiyaare. Kiya saiwɨ kiyohɨwaiwaapɨ Autaahaatɨho kiyai apɨpaahɨ yaawatɨ naaŋɨhandɨ awaindɨhandɨ ipotɨhura numwɨtaise,” undatɨ Kiyai Jisaasiho kaundataase.
47 que devoram as casas das viúvas, fingindo fazer longas orações. Eles receberão castigo mais rigoroso.
Atalhos do teclado
- Capítulo anterior←
- Próximo capítulo→
- Versículo anteriork
- Próximo versículoj
- Limpar seleçãoEsc
- Esta ajuda?
Estude este capítulo no WhatsApp
Peça à IA da Bíblia Fala para explicar Lucas 20, comparar traduções ou montar um estudo — tudo direto pelo WhatsApp.