Lucas 19

Autaahaatɨhomɨ Pɨwɨha Gaaha Wanɨha (AGM) vs VC

Sair da comparação
VC Versão Católica
1 Jisaasiho notɨ aunahɨpatɨ Jerikohanda noaipatɨ katɨ aunahɨpitaatɨhɨ taatɨ notaise.
1 Jesus entrou em Jericó e ia atravessando a cidade.
2 Naihɨ sapɨhɨ aunahɨpita utaaho wo bindataise komɨ ambɨpatɨ Sakiyaasiho. So utaaso isɨhiya nawɨho takisihandɨ nehohiyɨhiyaamɨ jɨhimainjɨhoe. Iyataatɨ amɨ so nawɨho asaketahore.
2 Havia aí um homem muito rico chamado Zaqueu, chefe dos recebedores de impostos.
3 Isɨ ko Jisaasiho napitetahoe tatɨ iwinjaito tataihɨ isɨhiya wɨrɨsandiwɨ nasawa nisapuhauhɨ Jisaasiho sore tatɨ wɨndɨ biyatɨ mausose. Iyataatɨ ko apɨpaahɨ masɨhonjɨ nuhonyonjɨndaatɨ isɨhiyaamɨhatɨhapɨ mbatatɨ wɨndɨ mausose.
3 Ele procurava ver quem era Jesus, mas não o conseguia por causa da multidão, porque era de baixa estatura.
4 Aihɨ ko Jisaasihopɨ daihɨra kɨmɨra napɨtaiso tatɨ gwɨnyaataatɨ ko jɨhɨ naupwasi niyatɨ ipatɨ wɨtetɨ katetapɨ daahepiwatɨ Jisaasihoai ko iwinjaito tatɨ yamwaataise.
4 Ele correu adiande, subiu a um sicômoro para o ver, quando ele passasse por ali.
5 Aihɨ Jisaasiho niyatɨ Sakiyaasiho bitosɨpɨpɨhɨ noaipatɨ autaahɨ naingaatɨ koai iwinjataatɨ koai sata kaundataase. “Sakiyaasihoŋe, kɨnyɨ ketɨnɨhɨ ipɨmatetapɨ noaatɨpape, wanɨ nɨnɨ kinyɨ aŋɨpɨpɨhɨ maasɨ gisatɨ bimɨtaano,” undataase.
5 Chegando Jesus àquele lugar e levantando os olhos, viu-o e disse-lhe: Zaqueu, desce depressa, porque é preciso que eu fique hoje em tua casa.
6 Aihɨ Sakiyaasiho ketɨ ipitetapɨ noaatɨpatɨ aungwohandɨ waatɨ maaritatɨ Jisaasihoai numwaasi komɨ aŋɨpɨpɨhapɨ notaise.
6 Ele desceu a toda a pressa e recebeu-o alegremente.
7 Aihɨ isɨhiya taahiyɨhiya sandɨ mmonawaawɨ kiya satɨwɨ itɨhɨtawaatopo. “Utaaho maipɨhaiwaisahomɨ aŋɨpɨpɨhɨ ko notɨ bindataise,” tɨwɨ itɨhɨtɨwɨ katawaatopo.
7 Vendo isto, todos murmuravam e diziam: Ele vai hospedar-se em casa de um pecador...
8 Sakiyaasihomɨ aŋɨpɨpɨhɨ bindawaawɨ Sakiyaasiho dotatɨ Awaisɨhoai saundataase. “Awaisɨhoŋe, kɨnyɨ atime. Nisɨhapa kahapaamapɨpa nahataapa otɨhapɨhapɨ otɨwaitɨ wihoaaŋɨhapa isɨhiya kahapaamapɨpa apɨpaahɨ owehatɨmai numwɨto. Aindɨ amɨ womɨhapa wapa jaiwundɨtɨ isɨpɨpa nusetaataahɨ namatɨ kapaapɨ jinjɨhaatematɨ waatɨ maurɨtanɨhɨ amɨ maurɨtahaiwaara numwɨto,” undataase.
8 Zaqueu, entretanto, de pé diante do Senhor, disse-lhe: Senhor, vou dar a metade dos meus bens aos pobres e, se tiver defraudado alguém, restituirei o quádruplo.
9 Aihɨ Jisaasiho komɨha koai saundataase. “Kɨmbɨhɨ aŋɨpɨmbɨhapɨ isɨhiyai Autaahaatɨho japɨhɨ aimɨ numwaataise. Iyataatɨ kɨmo utaamoaisangi amɨ Abɨraahamɨhomɨ mwaahoe amɨ Autaahaatɨho Abɨraahamɨhoaisatɨ pɨwɨha wɨsasisɨhaaraaho.
9 Disse-lhe Jesus: Hoje entrou a salvação nesta casa, porquanto também este é filho de Abraão.
10 Iyataatɨ amɨ Isɨhiyaamɨ Saahonɨnɨ Jɨhonɨnɨ isɨhiya nihɨrɨnɨwɨ owetohiyɨhiyai daatɨ mmonɨtɨ japɨhɨ numwaitandɨ napɨtɨhonɨne,” undataase.
10 Pois o Filho do Homem veio procurar e salvar o que estava perdido.
11 Ko satatɨ kaundihɨ kiya taawɨ sa pɨwɨha atisauhɨ amɨ pɨwɨha waisangi namɨhanaha kaundataase. Sa pɨwɨha kaundindɨmandɨ apaapɨmundise ko aimɨ detɨ Jerusaremɨhanda nasataate. Iyataatɨ amɨ komɨ pɨwɨha kaundihɨ atɨwisohiyɨhiya saiwɨ gwɨnyaawaayopo. Autaahaatɨho Isɨhiyai Winjaatɨ bimaamɨ naindɨhandɨ wanɨ kɨmura ketɨ ausaimanɨnatɨ noaipatɨ ahotɨtande tɨwɨ gwɨnyaahauho.
11 Ouviam-no falar. E como estava perto de Jerusalém, alguns se persuadiam de que o Reino de Deus se havia de manifestar brevemente; ele acrescentou esta parábola:
12 Aihɨ ko pɨwɨha namɨhanaha kiyaisɨ sata kaundataase. “Utaaho wo awaisɨho isɨhiyaamɨ ndɨhetɨ baiwɨ usopɨ amɨ ambɨpatɨ ahotaho aunahɨpatɨ wɨtɨ kaanɨhɨ ahetihɨhataahapɨ notaise. Notɨ noaipasɨhɨ kapɨhɨ isɨhiya koai kɨnyɨ awaisɨhoŋɨ isɨhiyai iwinjatɨtaapɨhoŋimate undɨwɨ ahɨwisaihɨ japɨhɨ napɨtandɨho notaise.
12 Um homem ilustre foi para um país distante, a fim de ser investido da realeza e depois regressar.
13 Ko siyatɨ nutandɨ tɨmendaatɨ komɨ otɨpɨpatɨhiya ikwɨmaindɨmwɨtahiyai gaatatɨ numwaatɨ nawɨho maasapɨ mɨtɨho nahatiyai naasɨ kamwaaŋɨ nunyataise. Nunyataatɨ kiyai saundataase, ‘kɨmo nawɨmo nɨnɨ sangi nasanyohɨmo nesi nuwɨ kora otɨpɨpatɨ kaiwɨ namoyaapɨ nuwɨ nɨnɨ japɨhɨ napisanɨhuraatɨtande,’ undataase.
13 Chamou dez dos seus servos e deu-lhes dez minas, dizendo-lhes: Negociai até eu voltar.
14 “Saundihɨhandɨ kandɨ komɨ isɨhiya kopɨ pohipaiwɨ mandɨtɨpɨwisawaayopo. Kiya saiwɨ kopɨ mandɨtɨpaiwɨ ko aimɨ naihɨhura komɨ ipotɨ isɨhiya usai natɨwusaasauhɨ koai wɨrainji nuwɨ satawaatopo. ‘Kɨmo utaamo awaisɨhoematatɨ nyangi nyainjaatɨ bimɨtandɨ ponyase,’ tawaatopo.
14 Mas os homens daquela região odiavam-no e enviaram atrás dele embaixadores, para protestarem: Não queremos que ele reine sobre nós.
15 Ko sawahomɨ isɨhiya satauhɨhandɨ kandɨ isɨhiya usaapɨhɨ ko notɨ bimimbɨpɨhiya koai kɨnyɨ awaisɨhoŋimate undɨwɨ namɨhanawaayopo. Koai saiwɨ namɨhanauhɨ ko awaisɨhoematatɨ japɨhɨ komɨ aunahɨpataahapɨ nasataise. Siyatɨ nasatɨ noaipatɨ isɨhiyai saundataase. ‘Isɨhiya jɨhura nawɨho nesisuwɨ kora otɨpɨpatɨ kaiwɨse undɨtɨ nawɨho nunyohiyɨhiyaapɨ gaatɨwɨse kiya nawɨho otɨpɨpatɨ kaiwɨ namoyaahotɨho nɨnaasomɨho nesi napisaihɨ nɨnɨ mmondaano,’ undataase.
15 Quando, investido da dignidade real, voltou, mandou chamar os servos a quem confiara o dinheiro, a fim de saber quanto cada um tinha lucrado.
16 Saundihɨ kiya atiwɨmapɨ jɨhɨ wo nasatɨ awaisɨhoai saundataase. ‘Awaisɨhoŋe, kɨnyɨ maasapɨhomɨ mɨtɨho nehɨ naasohɨ nanɨminɨhɨ kora otɨpɨpatɨ kaindɨ maasapɨhomɨ mɨtɨhaiwa ikwɨmaindɨmwɨtahaiwa namoyaataayo,’ undataase.
16 Veio o primeiro: Senhor, a tua mina rendeu dez outras minas.
17 Saundihɨ Awaisɨho isɨhiyai iwinjatisɨho koai saundataase. ‘Kɨnyɨ otɨpɨpatɨ nga baimbɨ napaitɨpɨ kiyapaise. Kɨnyɨ otɨpɨpatɨhoŋɨ gaahoŋe. Otɨpɨpatɨ maipɨhonjɨ nahinyonɨhɨ nepɨ katɨ iwɨrɨmimbɨ nga baimbɨ itatamanɨpɨ kiyapaise. Isɨ nɨnɨ gi wanɨ aunahɨpatɨ awaiwaiwa ikwɨmaindɨmwɨtahaiwa jatɨtaapɨ watɨpɨhandɨ nahinyatɨ ahɨngitaano,’ undataase.
17 Ele lhe disse: Muito bem, servo bom; porque foste fiel nas coisas pequenas, receberás o governo de dez cidades.
18 “Aihɨ amɨ utaaho kapɨho nasatɨ awaisɨhoai saundataase. ‘Awaisɨhoŋe kɨnyɨ nɨngisɨ nawɨho maasapɨhomɨ mɨtɨho nehɨ naasohɨ nanɨminɨhɨ koraahɨ nɨnɨ nesi otɨpɨpatɨ kaindɨ maasapɨhomɨ mɨtɨho ikwɨrɨ naasairɨtaho kaindɨ namoyaataayo’ undataase.
18 Veio o segundo: Senhor, a tua mina rendeu cinco outras minas.
19 Saundihɨ awaisɨho isɨhiyai iwinjatisɨho koai saundataase. “Kɨnyɨ aunahɨpɨhaiwa ikwɨrɨ naasairɨtahaiwa jatɨtaapɨ ahɨngitaano,’ undataase.
19 Disse a este: Sê também tu governador de cinco cidades.
20 Aihɨ amɨ otɨpɨpatɨho kapɨhɨ ipotɨho nasatɨ awaisɨhoai saundataase. ‘Awaisɨhoŋe, kɨnyɨ nawɨho maasapɨhomɨ mɨtɨho nehɨ naasohɨ nanɨmingɨho kɨmo anɨtindɨ jaatipata witɨ ahiyatatɨ otɨpɨpatɨ kora kamaindɨ kɨmore.
20 Veio também o outro: Senhor, aqui tens a tua mina, que guardei embrulhada num lenço;
21 Nɨnɨ siyohɨtɨmandɨ apaapɨmaahe, kɨnyɨ utaahoŋɨ apɨpaahɨ watɨpɨhoŋɨ waapɨhɨtɨpɨhoŋɨtihɨ nɨnɨ gisonataate. Isɨhiya wapa ahiyauhɨhapa nepɨ amɨ isɨhiya usa nandapa niyamɨhauhɨhapa kɨnyɨ kumbwɨhoŋɨtihɨ amɨ sandapɨ nɨnɨ kinyapɨ yayataate,’ undataase.
21 pois tive medo de ti, por seres homem rigoroso, que tiras o que não puseste e ceifas o que não semeaste.
22 “Saundihɨ amɨ komɨ awaisɨho koai saundataase. ‘Kɨnyɨ otɨpɨpatɨhoŋɨ apɨpaahɨ gaahoŋɨmaahe, apɨpaahɨ maipɨhoŋe. Kɨnyɨ pɨwɨha kɨma satɨpɨ katingɨmaapɨ nɨnɨ pɨwɨhetehɨmaitandiyo. Kɨnyɨ nisapɨ apɨpaahɨ watɨpɨhoe tɨpɨ amɨ isɨhiya wapa ahiyauhɨhapa netɨ amɨ nandapa usa yamɨhauhɨhapa ko kɨpohore tɨpɨ siyatɨtihɨ gwɨnyaapaino?
22 Replicou-lhe ele: Servo mau, pelas tuas palavras te julgo. Sabias que sou rigoroso, que tiro o que não depositei e ceifo o que não semeei...
23 Japɨhɨ nasataahura nisɨ nawɨho namwisɨhoaisatɨ ahoyatɨ naitaanɨ namwɨtandɨhapɨhɨ ahɨmaanisapɨ napaape?’ undataase.
23 Por que, pois, não puseste o meu dinheiro num banco? Na minha volta, eu o teria retirado com juros.
24 Saundatosatɨ kapɨhɨ isɨhiya bitohohiyɨhiyai saundataase. “Kɨmo nawɨho maasapɨ mɨtɨho isɨwatisɨho nepawɨ utaaho nawɨho maasapɨ mɨtɨho ikwɨmaindɨmwɨtahaiwa isɨwatisɨhoai nunyawɨse,” undataase.
24 E disse aos que estavam presentes: Tirai-lhe a mina, e dai-a ao que tem dez minas.
25 Sundihɨ kiya koai saundawaatopo. “Awaisɨhoŋe, ko aimɨ nawɨho maasapɨ mɨtɨho ikwɨmaindɨmwɨtahaiwa isɨwatataisɨ kohɨtiho?’ undawaatopo.
25 Replicaram-lhe: Senhor, este já tem dez minas!...
26 “Saundauhɨ amɨ komɨha kiyai saundataase. ‘Nɨnɨ sangi sandɨ kasatataato. Isɨhiya wapa taahɨpɨpa isɨwatohiyɨhiyai amɨ nɨnɨ wapa jɨhaatɨ waatɨ numwɨto. O amɨ isɨhiya usa wapa nehɨ naasonyaahɨ isɨwatohiyɨhiya amɨ kiyaamɨhetapɨ sonya naasonyaahɨ isɨwatohonya nɨnɨ nemaito.
26 Eu vos declaro: a todo aquele que tiver, dar-se-lhe-á; mas, ao que não tiver, ser-lhe-á tirado até o que tem.
27 Iyataatɨ isɨhiya siya nisɨ tiworisa nisapɨ ko awaisɨhoematatɨ nyangisɨ nyainjaatɨ bɨmimone tɨwɨ katohiyɨhiyai sahɨ numwaasipɨwɨ kɨmbɨhɨ nisɨ ndɨhetɨ timapɨse,’ undataase” undatɨ Jisaasiho kiyai kaundataase.
27 Quanto aos que me odeiam, e que não me quiseram por rei, trazei-os e massacrai-os na minha presença.
28 Jisaasiho pɨwɨha sata kaundamapɨ ko jɨhɨ isɨhiya nahatiyai ipotemapɨ Jerusaremɨhandaahapɨ niyataise.
28 Depois destas palavras, Jesus os foi precedendo no caminho que sobe a Jerusalém.
29 Niyatɨ aunahɨpɨhaurɨ Betɨpaagihandamunɨ Betaanihandamunɨ detɨ sɨhoaarɨhɨrɨ sisɨho ipatɨ oripɨhaiwa ahetimbɨpɨhɨ noaipataise. Noaipatɨ kapɨhapɨ komɨ otɨpɨpatɨhuri jɨhɨ natausaasataise.
29 Chegando perto de Betfagé e de Betânia, junto do monte chamado das Oliveiras, Jesus enviou dois dos seus discípulos e disse-lhes:
30 Natausaasataatɨ kuri saundataase. Sahuraahɨ kɨmatɨ aunahɨmata numwɨ nandaapɨ mmonama maasapɨho dongiho sɨpɨpɨhoho wo wɨrɨhɨra satoya wɨraposisaihɨ wɨrandɨtaise. So maasapɨho dongiho isɨhiya sangɨ koaasɨnɨ daiwɨhore. Isɨ koaisɨ sahuraahɨ nesɨpapɨ isɨsi kɨmbɨhapɨ napɨta numwɨse.
30 Ide a essa aldeia que está defronte de vós. Entrando nela, achareis um jumentinho atado, em que nunca montou pessoa alguma; desprendei-o e trazei-mo.
31 Saimɨ taamɨ nesɨpasaihɨ isɨhiya usa sahuraahɨ napaapɨ taamɨ soai nesɨpase satisaihaahɨ sahuraahɨ kiyai saundɨmise. ‘Awaisɨho koaasɨnɨ wonjɨ gohɨ daitandɨtihe,’ undɨmise,” undataase.
31 Se alguém vos perguntar por que o soltais, responder-lhe-eis assim: O Senhor precisa dele.
32 Saundatɨ kuri natausaasihɨ kurɨ niyamaise. Naimɨ Jisaasiho kaundimumwaaŋɨ tɨtɨhɨ kamwaaŋɨ noaipasɨhɨ mmonɨ kiyamaise.
32 Partiram os dois discípulos e acharam tudo como Jesus tinha dito.
33 Kurɨ naimɨ maasapɨho sɨpɨpɨhoho dongihoai taamɨ wɨrɨhɨrɨ nesɨpasɨhɨ dongihomɨ satoya kuri saundawaatopo. “Sahuraahɨ kɨmo maasapɨho sɨpɨpɨhoho dongimo napaapɨ taamɨ nesɨpase?” undɨwɨ nunjenawaayopo.
33 Quando desprendiam o jumentinho, perguntaram-lhes seus donos: Por que fazeis isto?
34 Saundɨwɨ nunjenɨhauhɨ kurɨ kiyai saundamaase. “Awaisɨho koaasɨnɨ wonjɨ gohɨ daitandɨ katihe,” undamaase.
34 Eles responderam: O Senhor precisa dele.
35 Kurɨ saimɨ dongiho nesɨpapɨ isɨsi Jisaasihoaapɨhɨ numwɨ noaipamaise. Aimɨ kurɨ kuramɨ apotɨhɨrɨ tiwatɨhaatɨhɨrɨ nausohaapɨ dongihomɨ dawaarɨhɨretɨ ahiyamaise. Aimɨ kurɨ Jisaasihoai dongihoaasɨnɨ nepɨwihɨ koaasɨnɨ ko bindataise.
35 E trouxeram a Jesus o jumentinho, sobre o qual deitaram seus mantos e fizeram Jesus montar.
36 Siyatɨ Jisaasiho dongihoaasɨnɨ taatɨ naihɨ isɨhiya kiyaamɨ apotɨhɨrɨ tiwatɨhaatɨhɨ niyohohɨpɨpa nausohaapɨ daihɨra ko nutandɨhɨra nusapaapɨ gwaumwɨ nowaayopo.
36 À sua passagem, muitas pessoas estendiam seus mantos no caminho.
37 Aihɨ Jisaasiho notɨ aimɨ sɨhoaarɨhɨretɨ sisɨhoaasɨnɨ ipatɨ oripɨhaiwa ahetimbɨpɨhapɨ daihɨra ururaatɨhapɨtihɨ isɨhiya Jisaasihoai nɨwipinjai niyohiyɨhiya kapɨhapɨ namasawɨ maaritawaayopo. Aiwɨ amɨ kiya Jisaasihomɨhetapɨ watɨpɨhaiwa Autaahaatɨho kaihɨ noaipasɨwaiwaapɨ gwɨnyapenawaawɨ Autaahaatɨhoai mepɨ autaahepumapɨ waapɨhɨtɨwɨ satɨwɨ katawaatopo:
37 Quando já se ia aproximando da descida do monte das Oliveiras, toda a multidão dos discípulos, tomada de alegria, começou a louvar a Deus em altas vozes, por todas as maravilhas que tinha visto.
38 “Awaisɨho natausaasihɨ watɨpɨhaiwaisatɨ Awaisɨho isɨhiyai winjatisɨho napisɨmo kɨmoai Awaisɨho gaahatɨ koai kawɨsatɨ koaisatɨtane. Isɨ ko Autaahaatɨho Nahatewai Daahema Autaahɨ Nɨwaataatɨ Bimisɨhoai nyahɨ mepɨ autaahemwaitɨhaawo. Autaahaatɨho maarɨho winyaitahaiwa kaihɨ amɨ nyamɨ maarɨho biyatɨ winyaitindɨhandapo,” tawaatopo.
38 E dizia: Bendito o rei que vem em nome do Senhor! Paz no céu e glória no mais alto dos céus!
39 Satɨwɨ katauhɨ isɨhiya usa Parisihiya kiyaamɨ otɨhatɨhɨ bitotawaahiya Jisaasihoai kiya saundawaatopo. “Katɨpɨnyasingɨhonye, kɨmiya gi nangipinjai nasohiyɨmiya satɨwɨ wɨndɨ kamaatɨwɨse undɨpɨ itɨhunde,” undawaatopo.
39 Neste momento, alguns fariseus interpelaram a Jesus no meio da multidão: Mestre, repreende os teus discípulos.
40 Saundauhɨ Jisaasiho komɨha wihoaaŋɨha kiyai saundataase. “Nɨnɨ sangi tɨtɨhɨ sandɨ kasatataato. Kɨmiya isɨmiya satɨwɨ kamaatɨwɨ apɨmaatisaihaahɨ amɨ kɨmaiwa nawɨmaiwa waapɨhɨtatɨ Autaahaatɨhoai netɨ mepɨ autaahemwaitaise,” undataase.
40 Ele respondeu: Digo-vos: se estes se calarem, clamarão as pedras!
41 Jisaasiho niyatɨ detɨ Jerusaremɨhandamɨhinɨ noaipataise. Noaipatɨ katɨ aunahɨpiti iwinjatata katapɨ ngotaise.
41 Aproximando-se ainda mais, Jesus contemplou Jerusalém e chorou sobre ela, dizendo:
42 Ngotɨ katapɨ sandaase. “Wanɨ asisɨma kɨmetɨ gisɨ wɨndɨ netɨ gɨtatamanɨhonɨhɨ kɨnyɨ baimbɨ bimɨtaapɨhandapɨ gwɨnyaapaapaahɨ ngaatɨtaise. Iyataahandɨ kandɨ amɨ sandɨ kinyapɨ noaasandihɨ kɨnyɨ wɨndɨ monapaise.
42 Oh! Se também tu, ao menos neste dia que te é dado, conhecesses o que te pode trazer a paz!... Mas não, isso está oculto aos teus olhos.
43 Isɨ asisɨha yaha wa taatɨ nasataisɨ ketɨ kinyɨ tiworisa gisɨ nepɨ nɨwipepɨhɨmapɨ nangisapumaitaapo. Aisaihɨ isɨhiyaatɨ amɨ wapaisangi aunahɨpatamɨ ipaahaapɨ noaipapɨ nuwɨ napɨwɨmaitaapo. Amɨ samɨ tiworisa sangi kɨhɨra kɨhɨraapɨ tisapɨ yasapɨ nasisapumasaiho.
43 Virão sobre ti dias em que os teus inimigos te cercarão de trincheiras, te sitiarão e te apertarão de todos os lados;
44 Saiwɨ kiya gisɨ nepɨ nangupwɨsasɨwɨ apɨpaahɨ iwɨrɨhitaapo aunahɨpɨmatanyɨ matambɨpaarangisunɨ isɨhiyaatangisuno. Nawɨha tiwatɨ nyepaiwɨ mbipɨ ahiyohɨha kakaamɨhasɨnɨ wɨndɨ ahɨmotɨtaise. Sandɨ apaapɨmaato amɨ Autaahaatɨho gisɨ japɨhɨ nangɨmaitandɨ napisuraapɨ kɨnyɨ wɨndɨ mmonɨpɨ gɨmunyaahingɨtɨhandaahɨ saiwa gi nangoaipaitaise,” tatɨ katatɨ ngotaise.
44 destruir-te-ão a ti e a teus filhos que estiverem dentro de ti, e não deixarão em ti pedra sobre pedra, porque não conheceste o tempo em que foste visitada.
45 Jisaasiho Autaahaatɨhomɨ aŋɨhandɨ awaindɨhandaatɨhɨ nandaatɨ mmonata isɨhiya kahapaamapɨpa nunyawɨ taawɨ nawɨho nepɨ amɨ nawɨho yapɨpatɨ wɨtaahapɨho Judaahiyaamɨhoetemapɨ nunyawɨ nehauhɨ Jisaasiho kiyai usonataise.
45 Em seguida, entrou no templo e começou a expulsar os mercadores.
46 Iyatɨ kiyai saundataase. “Autaahaatɨhomɨ pɨwɨha sandaase. ‘Nisɨ aŋaaŋɨ saaŋɨ gaapundɨtaatɨwɨhaaŋe,’ tatɨ ahotihɨhandɨ kandɨ sahɨ ikohiya noaatɨtaatɨwɨhapɨhamaitaiwɨ kiyawaayopo,” undataase.
46 Disse ele: Está escrito: A minha casa é casa de oração! Mas vós a fizestes um covil de ladrões {Is 56,7; Jr 7,11}.
47 Asisɨ nahatewetɨ Jisaasiho Autaahaatɨhomɨ aŋɨhandɨ awaindɨhandaatɨhɨ nandaatɨ Autaahaatɨhomɨ pɨwɨha isɨhiyai kataunjataise. Siyatɨ kaihɨ amɨ isɨhiya usa Autaahaatɨhoai nandapa kohasɨpɨho tɨhɨwɨ dɨpumanɨhohiyɨhiyaamɨ mɨtɨhiyaunɨ amɨ Judaahiyaamɨ wɨnɨhapɨpa katɨwunjohiyɨhiyaunɨ amɨ isɨhiyai iwinjatohiyɨhiya usa mɨtɨhiyaunɨ Jisaasihoai tiwɨtaatɨwɨhɨra daihɨraapɨ taawɨ daapɨ mmonawaayopo.
47 Todos os dias ensinava no templo. Os príncipes dos sacerdotes, porém, os escribas e os chefes do povo procuravam tirar-lhe a vida.
48 Siyawaahandɨ kandɨ isɨhiya nahatiya andɨtitɨwɨ watɨpɨtɨwɨ komɨ pɨwɨha atɨwisauhɨ namapɨ mɨtɨhiya Jisaasihoai tiwɨtaatɨwɨhɨra daihɨra wɨndɨ mmonɨwɨ namehopo.
48 Mas não sabiam como realizá-lo, porque todo o povo ficava suspenso de admiração, quando o ouvia falar.

Ler em outra tradução

Comparar com outra

Estude este capítulo no WhatsApp

Peça à IA da Bíblia Fala para explicar Lucas 19, comparar traduções ou montar um estudo — tudo direto pelo WhatsApp.