Mateus 22
Ja øgyajpxy ja ømyadya̱ʼa̱ky midi xukpa̱a̱jtɨmp ja nɨtsoʼokʼajtɨn (MXPNT) vs NVT
1 Xjats ja nwɨndsønꞌa̱jtɨm Jesús ojts jadɨgojk ttamɨmadya̱ktøjkɨgyojmɨ jaduꞌuk madya̱ꞌa̱ky, yɨdeꞌen ja wya̱a̱ñ:
1 Jesus lhes contou outras parábolas. Disse ele:
2 ―Jadeꞌen ja Dios kyutujk midi yja̱a̱ꞌy ja tyanɨtanaapy sa̱m tuꞌuk wɨndsøn pøn xødump jøts mya̱jnk ja tyikꞌamajtskɨ,
2 “O reino dos céus pode ser ilustrado com a história de um rei que preparou um grande banquete de casamento para seu filho.
3 jøts ja tyumbɨ ja ttanɨguexy pøn jaty ja yikaawyampy yikꞌuukwampy jøts ja tꞌatswa̱ꞌa̱dɨt, kaꞌats ja ja̱a̱ꞌy ja pyadsooꞌnɨdøø.
3 Quando o banquete estava pronto, o rei enviou seus servos para avisar os convidados, mas todos se recusaram a vir.
4 Jøts ja ojts abiktyumbɨ tjadanɨgajxkojmɨ, yɨdeꞌen ja tꞌuknɨma̱a̱y: “Nøjkx ja xꞌatstukmadowdɨ pøn jaty ø nwa̱a̱wampy, jøts ku ja kaaky jɨɨꞌkxy ya̱ aba̱a̱dɨ yꞌejtnɨ. Tø øts ndsaka̱a̱ nyikꞌøøky jøts tyimdyumjaneꞌkxpɨ tyimdyumjayeekpyɨ, aba̱a̱dɨ aꞌejxɨ yꞌejtnɨ, wan tmenɨdɨ tøꞌøxñɨgaabyɨ tøꞌøxñɨꞌukpɨdɨ.”
4 “Então ele enviou outros servos para lhes dizer: ‘Já preparei o banquete; os bois e novilhos gordos foram abatidos, e tudo está pronto. Venham para a festa!’.
5 Kidyimyøjpɨkta̱ktɨ jaꞌ pøn ɨdøꞌøn jayikwa̱a̱dsoodɨp mɨgaabyɨ mɨꞌukpɨ. Pømbɨ nøjkxnɨ kya̱mjotp, jøts pømbɨ tyunk tnɨyøꞌøyɨnɨ ma̱ jaty pøngapøn myeembyiky,
5 Mas os convidados não lhes deram atenção e foram embora: um para sua fazenda, outro para seus negócios.
6 jøts pømbɨ axa̱jɨ tyikja̱ꞌjttøø ja wɨndsøn tyumbɨ jøts ja tjemdunɨdɨ tedunɨdɨ, yikꞌooꞌktɨba̱a̱t jaꞌ.
6 Outros, ainda, agarraram os mensageiros, os insultaram e os mataram.
7 Wɨnets ja wɨndsøn yikxon yjantyimyꞌa̱mbɨjky, jøts ja ojts tkexy syolda̱dɨtøjk jøts ja tyikpaꞌooktɨt ja ja̱a̱ꞌy pøn tyimyikja̱a̱ꞌyꞌooꞌknɨdɨp, jøts ja tnɨtsa̱a̱jyɨdɨt ja kya̱jp.
7 “O rei ficou furioso e enviou seu exército para destruir os assassinos e queimar a cidade deles.
8 Wɨnets ja tnɨma̱a̱y tyumbɨtøjk: “Tum ja aba̱a̱dɨ yꞌejtnɨ jøts xøøw yiktuꞌunt, kaꞌadamts yø yjadeꞌembɨ ja̱a̱ꞌy pya̱a̱tꞌatyɨdɨ jøts yø nyikmɨga̱ꞌa̱yɨn nyikmɨꞌuujkɨn.
8 Disse a seus servos: ‘O banquete de casamento está pronto, e meus convidados não são dignos dessa honra.
9 Nøjkxtɨts jam ma̱ ja̱a̱ꞌy ñaxy tyøkɨ, jøts ja nɨdukɨꞌɨyɨ xwa̱ꞌa̱dɨt tøꞌøxñɨgaabyɨ tøꞌøxñɨꞌukpɨ pønɨ pøn jaty jam mba̱ttɨp.”
9 Agora, saiam pelas esquinas e convidem todos que vocês encontrarem’.
10 Jøts ja tumbɨ choꞌondøø ñøjkxtøø jam tuuꞌa̱m, jøts ja ojts twa̱a̱muktɨ pøn jaty ja jam pya̱ttøø, jam øyja̱a̱ꞌbyɨ kaꞌøyja̱a̱ꞌbyɨ; jøts ja mayja̱a̱ꞌy jadeꞌen tyikꞌujtstøø ja tøjkjoojt.
10 Então os servos trouxeram todos que encontraram, tanto bons como maus, e o salão do banquete se encheu de convidados.
11 ’Xjats ja wɨndsøn jam tyøjkɨyɨɨꞌñ jøts ja tꞌejxwa̱ꞌa̱ñ pøn jaty tø yja̱ꞌa̱ttɨ mɨgaabyɨ mɨꞌukpɨ, wɨnets ja jap tꞌejxpa̱a̱jty tuꞌuk ja ya̱a̱ꞌdyøjk, jøts ku ja kaꞌap jadeꞌen xyøxyɨ sa̱m ɨdøꞌøn pya̱a̱tꞌatyɨdɨ ñaxyoxɨdɨt ja tøꞌøxñɨgaabyɨdɨ ja tøꞌøxñɨꞌukpɨdɨ.
11 “Quando o rei entrou para recebê-los, notou um homem que não estava vestido de forma apropriada para um casamento
12 Jøts ja tnɨma̱a̱y: “¿Sudso mets ya̱ tø mdøkɨ, jøts kaꞌats jadeꞌen mxøxyɨ sa̱m ɨdøꞌøn pya̱a̱tꞌatyɨ ku tøꞌøxñɨgaaky ku tøꞌøxñɨꞌukk ñaxy?” Jøts ja nɨsa̱ kidyimwya̱ꞌa̱ñ, amøñɨ ja yꞌity.
12 e perguntou-lhe: ‘Amigo, como é que você se apresenta sem a roupa de casamento?’. O homem não teve o que responder.
13 Wɨnets ja wɨndsøn ja tnɨma̱a̱y pøn jaty jam wɨngɨɨdyɨp wɨmbøjktɨp, yɨdeꞌen ja tnɨma̱a̱y: “Ɨxe køwøøndɨ pakwøøndɨ jøts xwɨbojpɨdsøꞌømdɨt, wan tnijkxy agugootstujpy ma̱ yjøꞌøt ma̱ ya̱ꞌa̱xt, ma̱ wyɨngɨdsetst yꞌagɨdsetst.”
13 Então o rei disse: ‘Amarrem-lhe as mãos e os pés e lancem-no para fora, na escuridão, onde haverá choro e ranger de dentes’.
14 Kumɨ may ja yjayikwa̱a̱dsowdɨ øy pøn, jøts waanɨts jaꞌadɨ pøn yikꞌaꞌejxɨdɨp.
14 “Pois muitos são chamados, mas poucos são escolhidos”.
15 Jøts ja fariseotøjk jam ojts choondɨ, jøts ja ojts tkajpxyꞌejxwa̱ꞌa̱ndɨ, jaꞌats ja tyikpøkyꞌa̱ttɨp jøts ja ttanɨꞌøønɨdɨt pønɨ sa̱ yjadyimyꞌukwa̱ꞌa̱ñ.
15 Então os fariseus se reuniram para tramar um modo de levar Jesus a dizer algo que desse motivo para o prenderem.
16 Xjats ja jadeꞌen wɨna̱a̱gɨn tkajxtøø ja yja̱a̱ꞌy møøt ja Herodes yja̱a̱ꞌmyɨ, jøts ja tꞌatstuknɨmaawya̱ꞌa̱ndɨ ja nwɨndsønꞌa̱jtɨm Jesús:
16 Enviaram alguns de seus discípulos, junto com os partidários de Herodes, para se encontrarem com ele. Disseram: “Mestre, sabemos como o senhor é honesto e ensina o caminho de Deus de acordo com a verdade. É imparcial e não demonstra favoritismo.
17 Tukmadookts øøts sa̱ me mꞌukwa̱ꞌa̱ñ: ¿Nmoꞌop øøts kugubajt ja møj wɨndsøn midi jam Roma tsɨnaapy? ¿Nmoꞌop øøts u kaꞌ?
17 Agora, diga-nos o que o senhor pensa a respeito disto: É certo pagar impostos a César ou não?”.
18 Yja̱ꞌwɨyɨɨꞌñts ja nwɨndsønꞌa̱jtɨm Jesús jaꞌ jøts ku ja kyaꞌødyunwa̱ꞌa̱ñɨyɨ, jøts ja tnɨma̱a̱y:
18 Jesus, porém, sabia de sua má intenção e disse: “Hipócritas! Por que vocês tentam me apanhar numa armadilha?
19 Tukꞌejxtɨk øts ja meeñ midi myiktundɨp ku ja kugubajt xya̱ktɨ.
19 Mostrem-me a moeda usada para pagar o imposto”. Quando lhe deram uma moeda de prata,
20 Ku ja ojts tꞌukꞌixy ja nwɨndsønꞌa̱jtɨm Jesús, jøts ja tyiktɨɨy:
20 ele disse: “De quem são a imagem e o título nela gravados?”.
21 Jøts ja tꞌadsoodøø:
21 “De César”, responderam. “Então deem a César o que pertence a César, e deem a Deus o que pertence a Deus”, disse ele.
22 Xjats ku ja jadeꞌen tmadoodøø, ñɨgyuma̱a̱p ɨdøꞌøn ja tyimyja̱jtøø; jøts ja ojts jadeꞌeñɨ tmajtstuꞌuttɨ jøts ja chooꞌnɨdɨ.
22 Sua resposta os deixou admirados, e eles foram embora.
23 Jøts nay jaꞌabɨ xøøw ja saduceotøjk ojts tꞌatsꞌejxtɨ ja nwɨndsønꞌa̱jtɨm Jesús. Jadeꞌen ɨdøꞌøn jaꞌ ja wyɨnma̱a̱ꞌñ tjagyaptɨ jøts ku ooꞌkpɨ kaꞌ yꞌukjujkpyøjknɨdɨt; paty ja yɨdeꞌen tnɨmaadyøø ja nwɨndsønꞌa̱jtɨm Jesús:
23 No mesmo dia, vieram a Jesus alguns saduceus, líderes religiosos que afirmam não haver ressurreição dos mortos,
24 ―Wɨndsøn, yɨdeꞌen ja Moisés wya̱a̱ñ: kuk pøn tkuꞌookt ñɨdøꞌøxy jøts ku kaꞌ tyiktañ nɨ tuꞌuk yꞌuꞌnk, pønɨ jamts yꞌa̱jch uk yꞌuch, jaꞌats ja kuꞌøktyøꞌøxy tmøøtꞌamajtskɨp jøts ja tyikaꞌaxt, jøts ja myɨguꞌuk kyagudɨgøꞌøty midi tø yꞌøøky.
24 e perguntaram: “Mestre, Moisés disse: ‘Se um homem morrer sem deixar filhos, o irmão dele deve se casar com a viúva e ter um filho, que dará continuidade ao nome do irmão’.
25 Jats øøts yꞌity nmɨguꞌuk tuꞌuk midi ja̱a̱ꞌyꞌa̱jttɨp nɨwɨxujk ya̱a̱ꞌy. Jøts ja jagyoop yꞌamajtskɨyɨɨꞌñ, oꞌjkts jaꞌ. Jøts kumɨ kaꞌ yꞌuꞌnk yꞌuna̱ꞌjk tyikta̱a̱ñ, jøts ja yꞌuch ojts tmɨdañ ja kya̱p, ja kuꞌøktyøꞌøxy.
25 Numa família havia sete irmãos. O mais velho se casou e morreu sem deixar filhos, de modo que seu irmão se casou com a viúva.
26 Jøts nayɨdeꞌen yja̱jty ja myɨmajtskpɨ, jøts ja myɨdɨgøøkpɨ nayɨdeꞌen, tumjadeꞌen ña̱jxkøjxtɨ nɨwɨxujk.
26 O segundo irmão também morreu, e o terceiro irmão se casou com ela. E assim por diante, até o sétimo irmão.
27 Jøts ku ja jadeꞌen yꞌooꞌkøjxtøø, jøts ja tøꞌøxyøjk yja̱a̱ktyimyꞌøꞌjky.
27 Por fim, a mulher também morreu.
28 Jøts kuts ja jadɨgojk pyɨdsøꞌømdɨt jujkyꞌa̱jtpɨ, ¿midiꞌibɨts ja tnɨdøꞌøxyꞌa̱tp, pø tøxɨ ja tꞌatsnɨdøꞌøxyꞌa̱jtkøxtɨ?
28 Diga-nos, de quem ela será esposa na ressurreição? Afinal, os sete se casaram com ela”.
29 Jøts ja ojts yɨdeꞌen yꞌadsøyɨdɨ ja nwɨndsønꞌa̱jtɨm Jesús:
29 Jesus respondeu: “O erro de vocês está em não conhecerem as Escrituras nem o poder de Deus,
30 Kuts jadɨgojk ja ooꞌkpɨ yjujkpyøktɨt nɨpøn kyaꞌukꞌamajtskɨñɨt, kaꞌ pøn yꞌuꞌnk ñøøx tkøya̱kt jøts ja yꞌamajtskɨt, jadeꞌents ja chɨnaañɨdɨt sa̱m a̱nkɨlɨstɨ midi jap tsa̱jpjøtpy.
30 pois, quando os mortos ressuscitarem, não se casarão nem se darão em casamento. Nesse sentido, serão como os anjos do céu.
31 Jøts ku ja ooꞌkpɨ yjujkpyøktɨ, ¿kaꞌanɨm meets ja nøky xꞌixy sa̱ Dios køꞌøm tø wya̱ꞌa̱ñ? Nøømxɨ jaꞌ:
31 “Agora, quanto a haver ressurreição dos mortos, vocês não leram a esse respeito nas Escrituras? Deus disse:
32 “Tum øts xDiosꞌa̱jttɨp ja Abraham, ja Isaac, jøts ja Jacob.” Kidi ooꞌkpɨpts ja ñɨDiosꞌajtpy, pø jaꞌaxɨ ja ñɨDiosꞌajtpy jøts ja tyikjujkyꞌa̱tt øy pøn.
32 ‘Eu sou o Deus de Abraão, o Deus de Isaque e o Deus de Jacó’. Portanto, ele é o Deus dos vivos, e não dos mortos”.
33 Ku ja ja̱a̱ꞌy jadeꞌen tmadoodøø, jøts ja ñɨgyuma̱a̱p tja̱ꞌwɨdøø ku ja jadeꞌen yikꞌɨxpikyɨdɨ.
33 Quando as multidões o ouviram, ficaram admiradas com seu ensino.
34 Wɨnets ja fariseotøjk ojts tnɨmadowdɨ jøts ku ja nwɨndsønꞌa̱jtɨm Jesús wyɨnaty tø tyikꞌamøñ ja saduceotøjktɨ, jøts ja ñamyujkɨdøø;
34 Sabendo os fariseus que Jesus tinha calado os saduceus com essa resposta, reuniram-se novamente para interrogá-lo.
35 jamts tuꞌuk ka̱jpxwejpɨ tmøødɨdɨ, jaꞌats ja tjaꞌukajpxyꞌejxwa̱a̱n ja nwɨndsønꞌa̱jtɨm Jesús. Jøts ja tyiktɨɨy:
35 Um deles, especialista na lei, tentou apanhá-lo numa armadilha com a seguinte pergunta:
36 ―Wɨndsøn, ¿midiꞌibɨ kutujk jawaanɨ møj midi ja Dios kyutujk myøøtꞌajpty?
36 “Mestre, qual é o mandamento mais importante da lei de Moisés?”.
37 Jøts nwɨndsønꞌa̱jtɨm Jesús tꞌadsøøy:
37 Jesus respondeu: “‘Ame o Senhor, seu Deus, de todo o seu coração, de toda a sua alma e de toda a sua mente’.
38 Yøꞌ ɨdøꞌøn møj jøts yøꞌ ɨdøꞌøn jawyenɨp.
38 Este é o primeiro e o maior mandamento.
39 Jøts ñɨñayjadeꞌen ja myɨmajtskpɨ, yɨdeꞌen ja wya̱ꞌa̱ñ: “Jadeꞌen mmɨguꞌuk xtsokt sa̱m køꞌøm mnachøkyɨn.”
39 O segundo é igualmente importante: ‘Ame o seu próximo como a si mesmo’.
40 Yøꞌøbɨ kutujk majtsk møj midi ja Moisés tø tja̱ꞌa̱y jap kyutujkjøtpy, jøts midi ñɨga̱jpxtɨp ja Dios kyugajpxy ku yikꞌɨxpøktɨ.
40 Toda a lei e todas as exigências dos profetas se baseiam nesses dois mandamentos”.
41 Nay ɨxamnɨm ja fariseotøjk wyɨnaty amukɨ yꞌetɨnɨm,
41 Então, rodeado pelos fariseus, Jesus lhes fez a seguinte pergunta:
42 jøts ja nwɨndsønꞌa̱jtɨm Jesús ttɨɨbyɨjky:
42 “O que vocês pensam do Cristo? De quem ele é filho?”. Eles responderam: “É filho de Davi”.
43 Wɨnets ja nwɨndsønꞌa̱jtɨm Jesús ja tnɨma̱a̱y:
43 Jesus perguntou: “Então por que Davi, falando por meio do Espírito, chama o Cristo de ‘meu Senhor’? Pois Davi disse:
44 Nømp ja nwɨndsønꞌa̱jtɨm ja Dios Teety ñɨma̱a̱jyøø:
44 ‘O Senhor disse ao meu Senhor: Sente-se no lugar de honra à minha direita até que eu humilhe seus inimigos debaixo de seus pés’.
45 ¿Sudso ja Cristo ja yiknɨtsokpɨ, sudso ja David ja yꞌa̱pꞌatyɨ, jøts yɨdeꞌents ja David køꞌøm wya̱ꞌa̱ñ jøts ku ja twɨndsønɨ?
45 Portanto, se Davi chamou o Cristo de ‘meu Senhor’, como ele pode ser filho de Davi?”.
46 Jøts nɨpøn nɨsa̱ kidyimwya̱ꞌa̱ñ, jøts jaꞌabɨ xøøw ttamajtstuttøø, jøts kaꞌap pøn yꞌuktɨɨbyøjknɨyɨ tigati.
46 Ninguém conseguiu responder e, depois disso, não se atreveram a lhe fazer mais perguntas.
Atalhos do teclado
- Capítulo anterior←
- Próximo capítulo→
- Versículo anteriork
- Próximo versículoj
- Limpar seleçãoEsc
- Esta ajuda?
Estude este capítulo no WhatsApp
Peça à IA da Bíblia Fala para explicar Mateus 22, comparar traduções ou montar um estudo — tudo direto pelo WhatsApp.