Atos 20

Sola NT (SOY_SIM) vs NVT

Sair da comparação
NVT Nova Versão Transformadora
1 Kɛ ńcɔkɔi nn Efɛɛsi-i rińfɑ, Pɔɔli uu Yeesu pipirɛtiki cɑ́pinɛ uu ikɑri pi kpɑ́sɛ, uu pɛɛ yisi uu Mɑsetuwɑɑni kɛtẽ-mɛ̃ tɔ́mpɔ.
1 Passado o tumulto, Paulo mandou chamar os discípulos e os encorajou. Então se despediu e partiu para a Macedônia.
2 Kuu n tuipɔ, u nɛ kei pikɔ́ ɑpi yɔ́i uú nɛ ikɑri pi kpɑ́sɛ, uu kɔ Kirɛɛsi kɛtẽ-mɛ̃ tɔ́mpɔ.
2 Enquanto estava lá, encorajou os discípulos em todas as cidades por onde passou. Em seguida, desceu à Grécia,
3 Uu kei tonɛ iwɑ́rɛ itɑɑni. Kɑi n tu rɛ ukɛ́ kúninɔi lõ ukɛ́ Sirii kɛtẽ-mɛ̃ hɑ kuu kṍ tɛ Pisuifi yɛ kómɛinɛlɛ rɛ pikɛ́ u kpu. Uu rɛ u yɛ́ mɛsɛ Mɑsetuwɑɑni-mɛ̃ pɛɛsɛ.
3 onde ficou por três meses. Quando se preparava para navegar de volta à Síria, descobriu que alguns judeus conspiravam contra sua vida e decidiu voltar pela Macedônia.
4 Upisencɔ ɑnyiri yɛ nnyɛ́: Peeree kuyu ukɔ́, Piruusi uŋmɑ́nɛ kɑpi yɛ n sée rɛ Sopɑtɛɛri nɛ Tɛsɑloniki pikɔ́ mpí: Arisitɑriki nɛ Sekɔntusi nɛ Tɛripu ukɔ́ Kɑyusi nɛ Timotee nɛ Asii kɛtẽ pikɔ́ mpí: Tisiiki nɛ Torofim.
4 Alguns homens viajavam com ele: Sópatro, filho de Pirro, de Bereia; Aristarco e Secundo, de Tessalônica; Gaio, de Derbe; Timóteo; e Tíquico e Trófimo, da província da Ásia.
5 Pɛpɛɛ kɛkpéẽ nɛ rɔ́ wɑ ɑpí hɑ Turowɑɑsi-pɔ rɔ́ m mɛ̃́.
5 Eles foram adiante e esperaram por nós em Trôade.
6 Anyɑ̃́ nyɛ-i kɑpi yɛ ɑkpɔ́nɔ́ nyɛɛ ɑ́ɑ pitɛ m mɑ́ n li mɛtɛnɛ-mɑɑ́ kɛ tɔ́ɔ Filipu hɑ ɑrí hɑ kei kúninɔi loni. Siyɑ́ɑ sinupũ kɑri ncée wɑ ɑrí nɛ Turowɑɑsi-i pi lɛɛpɔ. Ari kei kɛsẽ́ tonɛ siyɑ́ɑ sisɛɛi.
6 Terminada a Festa dos Pães sem Fermento, embarcamos num navio em Filipos e, cinco dias depois, nos reencontramos em Trôade, onde ficamos uma semana.
7 Kɛwéntɛyɑɑ ukóso kɑri cɑ́pinɛlɛ̃ tɔn ɑkpɔ́nɔ́ hɔ́ɔ́nɛ Pɔɔli ukɛ́ nɛ liukóso kui. Lɛ̃ nnyɑ kuu yɔ́i kɛsinɛ ɑkɛ́ hɑ nɛ pelu.
7 No primeiro dia da semana, nos reunimos com os irmãos de lá para o partir do pão. Paulo começou a falar ao povo e, como pretendia embarcar no dia seguinte, continuou até a meia-noite.
8 Kɛ́yɔ kɛcɑ́ɑ́ kulee kunyinɛ-i kɑrí pɛɛ cɑ́pinɛlɛ̃, sífirɑ́ɑ kulúi sin sɛriilɛ̃.
8 A sala no andar superior onde estávamos reunidos era iluminada por muitas lamparinas.
9 Kɛ Pɔɔli uu lɛ̃ piyɔ́i ń nɔŋ́lɛ̃, nnɔ̃ píimɑ nnyinɛ nn uŋmɑ́nɛ unyinɛ kɑpi yɛ n sée rɛ Itiikusi kpɑ́píí. Kulee kɛpolɛ kɛkúrí kuú pɛɛ tṹ. Ai u hii uú hɑ kɛléécɑɑyɔ mɛtɔ́si tɑ́ɑ́nũ kulee kpɛ-i lóiri. Apí hɑpɔ ɑpi u yukusɛ un pikpɔ mɑsí.
9 O discurso de Paulo se estendeu por horas, e um jovem chamado Êutico, que estava sentado no parapeito da janela, ficou muito sonolento. Por fim, adormeceu profundamente, caiu de uma altura de três andares e morreu.
10 Pɔɔli uu cɛ́pipɔ uú hɑ wulɑ uu u sɑkɑɑ uu múlú uu rɛ: Nɔ́kɛnɛ́wuu ɑ́kɛ kɑpɛ tɔ, u nɛ nfɑ́ɑ mɑ́lɛ.
10 Paulo desceu, inclinou-se sobre o jovem e o abraçou. “Não se desesperem”, disse ele. “O rapaz está vivo!”
11 Pɔɔli uu yisi uu pítɑɑ́ pɛlɛ, uú hɑ ɑkpɔ́nɔ́ hɔ́ɔ́nɛ uu le. Uu kɔ nsímɛ́ nɔŋ́ ɑí nɛ kpɑ̃́ii, uu pɛɛ yisi uu tɔ́mpɔ.
11 Então todos subiram novamente, partiram o pão e comeram juntos. Paulo continuou a lhes falar até o amanhecer e depois partiu.
12 Api uŋmɑ́nɛ uyɛ̃ pɔ̃́ nɛ kulu nɛ unfɑɑ. Ḿpɑ́ úye rikiŋ ɑri lɛ̃ nnyɑ niŋɛsi hɑ́i.
12 Enquanto isso, o jovem foi levado para casa vivo, e todos sentiram grande alívio.
13 Ari ntɔ́nɛ́í kúninɔi loni ɑrí hɑ Asoosi-pɔ Pɔɔli mɛ́ru. Uyɛɛ wɛ́ɛ rɛ u yɛ́ sɔ́nɛ uú hɑ pɛɛ kei-pɔ kúninɔi loni.
13 Paulo foi por terra até Assôs, onde havia definido que devíamos esperar por ele, enquanto nós fomos de navio.
14 Kuu Asoosi-i rɔ́ n lɛɛpɔ, ɑri kei kɛsẽ́ kúninɔi loni ɑrí nɛ Mitilɛɛni sĩ.
14 Encontrou-se conosco em Assôs e navegamos juntos até Mitilene.
15 Ari kei yisi ɑri liukóso mmɑrɛ Ciyoo kɛtẽ nɛ kɔ. Ari liukóso Sɑmoosi tulu. Ai weesi ɑri pɛɛ Milɛti tulu.
15 No dia seguinte, passamos em frente à ilha de Quios. No outro dia, atravessamos para a ilha de Samos e, um dia depois, chegamos a Mileto.
16 Pɔɔli ricuruu yɛ pɛɛ rɛ úu Efɛɛsi-i nyɛrɛnɛ, ɑ́i kɑpɛ nɛ Asii kɛteni-i mɛ́woo u n nɑ́ŋɑisɛ nnyɑ. U pɛɛ yɔ́ɔnɛlɛ rɛ un n fe, ukɛ́ Pɑntekooti kɛtúŋɛ́ Yerusɑlɛm tu.
16 Paulo havia decidido não aportar em Éfeso, pois não queria passar mais tempo na província da Ásia. Tinha pressa de chegar a Jerusalém, se possível, para a Festa de Pentecostes.
17 Pɔɔli uu pɛɛ Milɛti-i pisoi yukusɛ uu tum tɛ pikɛ́ hɑ Efɛɛsi-pɔ Uléécɑɑ icɑ́pinɛ piwɛ́ɛ́sɛ u séemɛ.
17 Por isso, em Mileto, mandou chamar os presbíteros da igreja de Éfeso.
18 Kɛ pɛ̃ ɑpi ukɛkúrí ń kɑ, Pɔɔli uu pi mɑɑ rɛ: Nɔ́rinɛ́cúruu yɛ nyulɛ isoi iyɛ̃ kɑḿ nɛ nɔ́ ń le hɑ́i kɛyɑ́ɑ foí kɛ̃-mɛ kɑm Asii kɛtẽ kúnɑ n cɔ.
18 Quando chegaram, ele lhes disse: “Vocês sabem que, desde o dia em que pisei na província da Ásia até agora,
19 Nɛ mɛnɛ́círɛ ricɛpisɛlɛ nɛn nɛ Upíimɑ pikɛi wɑi, Pisuifi pin wɛ́ɛ́si pikɛ́ nɛ́ kpu, ɑpi íwɛ nɛ́ wɑi nɛn mɛ́nini nɛ ncɔ́ŋ kɛ́mɛɛ we.
19 fiz o trabalho do Senhor humildemente e com muitas lágrimas. Suportei as provações decorrentes das intrigas dos judeus
20 Tiwúí kɛ́mɛɛ nɛ nɔ́sinɛ́yɔ-i kɑm lɛlɛɛ yɛ́ nɔ́ n yóriyɛ nɔ́ símisi, ɑ́m líkɑ nɔ́ pesí.
20 e jamais deixei de dizer a vocês o que precisavam ouvir, seja publicamente, seja em seus lares.
21 Pisuifi nɛ Pikirɛki kɑm sée ɑm símisi rɛ pikɛ́ Uléécɑɑ inipɛɛ-i mɛfinɛ consɛ ɑpi Urɔ́píimɑ Yeesu nɛ kɛfɑ tɛnɛ.
21 Anunciei uma única mensagem tanto para judeus como para gregos: é necessário que se arrependam, se voltem para Deus e tenham fé em nosso Senhor Jesus.
22 Nɛ nkpéni lɛ̃ Nfɑ́ɑsɔnɛ rinɔɔ tikilɛnlɛ nɛn nɛ Yerusɑlɛm tɔ́su, ɑ́m kɔ nyu yo yɛɛ kei nɛ́ mɛ́mpɔ.
22 “Agora, impelido pelo Espírito, vou a Jerusalém. Não sei o que me espera ali,
23 Amɑ́ Nfɑ́ɑsɔnɛ yɛ ḿpɑ́ kuyu kúye-i nɛ́ símisilɛ nn kɔ nɛ́ nyísɛ rɛ ɑkpɑnii nɛ íwɛ píimɑ yɛ kei-pɔ nɛ́ mɛ̃́.
23 senão que o Espírito Santo me diz, em todas as cidades, que tenho pela frente prisão e sofrimento.
24 Nnɛ́fɑ́ɑ ricuruu nn nɛ́ cɔ́ŋlɛ. Nɛ kpére pinɛ́kɛi nɛ kɛ́tɔ tu, ɑm lɛ̃ kɛ Upíimɑ Yeesu uu nɛ́ m pisɛ nɛ kɛfɑ kɛsɛ wɑi, li nɛ nɛ́ risɑ́. Pikɛi pɛpɛɛ nní rɛ kɛ́ riyóó rɛ Uléécɑɑ ipɛɛlɛ́ɛ kuu rɔ́ n nyísɛ yɛ Nsímɛ́ kɛcirɛ lɛ.
24 Mas minha vida não vale coisa alguma para mim, a menos que eu a use para completar minha carreira e a missão que me foi confiada pelo Senhor Jesus: dar testemunho das boas-novas da graça de Deus.
25 Nɛ yɛ̃ tɛ mɛtɔ́rɔɔ kɑm nní nɔ́kɛnɛ́cɔpɛ we. Nɔ́ nɛ picɔ pɛ̃ nnɛ́í kɑm Uléécɑɑ iyɔɔpi nsímɛ́ rin-yóó ɑ́ni nɛni píkɑi piyɛ́nɛ nɛ́ kpɑ́nɛ.
25 “Agora sei que nenhum de vocês, a quem anunciei o reino, me verá outra vez.
26 Lɛ̃ nnyɑ kɑḿ lɑ kɛ́ nɛni kɛyɑɑ nkɛ́ nɔ́ símisi nɔkɛ́ kṍ tɛ: Nɔ́ úye un m pɔ, ɑ́i kɛnɛ́mɛɛ léeri.
26 Por isso, declaro hoje que, se alguém se perder, não será por minha culpa,
27 Li we rɛ nɛ lɛ̃ nnɛ́í kɛ Uléécɑɑ uu n yekei rɛ ukɛ́ wɑ nɔ́ símisilɛ ɑ́m líkɑ nɔ́ pesí.
27 pois não deixei de anunciar tudo que Deus quer que vocês saibam.
28 Ani nɔ́mɛnɛ́círɛ tĩ ńsɔnɛ, ɑni kɔ Uléécɑɑ pikɔ́ imɛ́rɛ́ kɛ Nfɑ́ɑsɔnɛ nn nɔ́ ń tĩ́ tɛ ɑni n séni kɛcɑ́ɑ́ m pɑílɛ̃. Uléécɑɑ yɛɛ uricuruu kɛpipi mɛnyɛ nɛ pisoi pɑnsɛsɛ upikɔ́. Ani ńsɔnɛ pi m múílɛ̃.
28 “Portanto, cuidem de si mesmos e do rebanho sobre o qual o Espírito Santo os colocou como bispos, a fim de pastorearem sua igreja, comprada com seu próprio sangue.
29 Nɛ nyulɛ rɛ pisoi kpɑ́ɑ́ree pinyinɛ yɑrɛ ɑ́kpɛ yɛ́ mɛnɛ́tɔ́mpɔ-mɑɑ́ nɔ́ ripimɛ, ɑpi nɔ́kɛnɛ́cɔpɛ pinyinɛ cɔ́pii.
29 Sei que depois de minha partida surgirão em seu meio falsos mestres, lobos ferozes que não pouparão o rebanho.
30 Pinyinɛ ricuruu yɛ́ nɔ́kɛnɛ́cɔpɛ yisi, ɑpi nnɔ́ɔmɛsimɛ́ nɛ Yeesu pipirɛtiki pinyinɛ feriyɛ ɑpi pincee pi tikisɛ.
30 Até mesmo entre vocês se levantarão homens que distorcerão a verdade a fim de conquistar seguidores.
31 Lɛ̃ nnyɑ, ɑ́ni kɑpɛ lɔpilɛ. Áni kɑpɛ pɑlɛi rɛ iŋmɛ̃ itɑɑni nnɛ́í kɑm yɛ kɛtúŋɛ́ nɛ kɛsinɛ pinyinɛ-i nɛ mɛ́nini icélɑɑ nɔ́ m pehelɛntɛ.
31 Portanto, vigiem! Lembrem-se dos três anos que estive com vocês, de como dia e noite nunca deixei de aconselhar com lágrimas cada um de vocês.
32 Nɛ nkpéni Uléécɑɑ nɛ uipɛɛlɛ́ɛ nsímɛ́ ɑnipɛ-i nɔ́ wɑ. Uyɛɛ ńnɑŋɛ mɑ́ ukɛ́ nɛ nfɑtɛnɛ kɛ́mɛɛ nɔ́ n ŋmɔ́ɔ́púsɛlɛ̃. Uyɛɛ yɛ́ kɔ lisɔnɛ kuú nɛ upisoi nnɛ́í m mɛ̃́ nɔ́ hɛ.
32 “E, agora, eu os entrego a Deus e à mensagem de sua graça que pode edificá-los e dar-lhes uma herança junto com todos que ele separou para si.
33 Ám úkɑ siwóó nɛ́ɛ úkɑ uwurɑ nɛ́ɛ úkɑ mɛlɑpɛ kɑ́ipi.
33 “Jamais cobicei a prata, o ouro ou as roupas de alguém.
34 Nɔ́rinɛ́cúruu yɛ nyulɛ rɛ ɑnɛ́nípɛ nnyɛ́ kɑḿ nɛ kɛisi tɔ́ nɛ pinɛ́séncɔ ɑrí nɛ ntɔ́cɔ́ŋ nnɛ́í wɑi.
34 Vocês sabem que estas minhas mãos trabalharam para prover as minhas necessidades e as dos que estavam comigo.
35 Nɛ lɛ̃ nɔ́ nyísɛlɛ rɛ lɛ̃ kɑi pisɛ rɛ usoi ukɛ́ kɛisi uú nɛ píwɛkɔɔ́ n lɛ́ni. Ani kɔ Upíimɑ Yeesu rinɔɔ ntí kɛcɑ́ɑ́ léisɛ. Uyɛ̃ ŋmɑɑ yɛɛ rɛ: Uyɛɛ n hɛ yɛ mpɔ́ɔnɑrɛ mɑ́lɛ ɑi tɔ́su uyɛɛ ihɛɛ n yɔ́su.
35 Fui exemplo constante de como podemos, com trabalho árduo, ajudar os necessitados, lembrando as palavras do Senhor Jesus: ‘Há bênção maior em dar que em receber’”.
36 Kɛ Pɔɔli uu lɛ̃ pimɑ́ɑ ḿ mɑsí, u nɛ pɛ̃ ɑpi wúlɑ ɑpi kɛyómɛ yɑ́ɑ́si.
36 Quando Paulo terminou de falar, ajoelhou-se e orou com eles.
37 Pinnɛ́í ɑpi pɛɛ limɛmɑ́ɑ́ ténisi ɑpí nɛ Pɔɔli pirɑ ɑpi mɛtɔ́rɔɔ u yɑ́ɑ́si rɛ Uléécɑɑ ukɛ́ u sɑrumpɔ.
37 Todos choraram muito enquanto se despediam dele com abraços e beijos.
38 Kɛ Pɔɔli uú pɛɛ ḿ mɑɑ rɛ ɑ́pi nɛni píkɑi piyɛ́nɛ u kpɑ́nɛ nnyɑ kɛ piɑpɔɔ ɑɑ lɛ̃ sei mɛyɑ̃́ cɑɑilɛ̃. Api pɛɛ yisi ɑpi u sɑruni ɑpí nɛ kúninɔi-i tulu.
38 O que mais os entristeceu foi ele ter dito que nunca mais o veriam. Então eles o acompanharam até o navio.

Ler em outra tradução

Comparar com outra

Estude este capítulo no WhatsApp

Peça à IA da Bíblia Fala para explicar Atos 20, comparar traduções ou montar um estudo — tudo direto pelo WhatsApp.