Atos 16
Sola NT (SOY_SIM) vs NVT
1 Pɔɔli uu yisi uu Tɛripu sĩ, uu kɔ Lisitiri tulu. Yeesu upirɛtiki unyinɛ yɛ pɛɛ kei welɛ ɑpi u séi rɛ Timotee. Úni yɛ Usuifi lɛ un kɔ Kirisi nɛ kɛfɑ tɛnɛlɛ̃. Amɑ́ usɑ́ɑ pɔ̃́ nɛ Ukirɛki lɛ.
1 Paulo foi primeiro a Derbe e depois a Listra, onde havia um jovem discípulo chamado Timóteo. A mãe dele era uma judia convertida, e o pai era grego.
2 Yeesu pikɔ́ pɛɛ Lisitiri nɛ Ikoniyɔm-pɔ ń we yɛ pinsímɛ́ kɛ́mɛɛ u pɑkɑrɛntɛlɛ hɑ́i.
2 Os irmãos em Listra e em Icônio o tinham em alta consideração,
3 Ai Pɔɔli ripɔ́ɔ wɑi rɛ ukɛ́ kuséncɔ u wɛ́ɛ. Uu u kpísi uu Pisuifi pɛɛ kei-pɔ kɑpi n sĩ́ ń we nnyɑ u ké. Pinnɛ́í yɛ pɛɛ nyulɛ rɛ usɑ́ɑ yɛ Ukirɛki lɛ.
3 de modo que Paulo pediu que ele os acompanhasse em sua viagem. Em respeito aos judeus da região, providenciou que Timóteo fosse circuncidado antes de partirem, pois todos sabiam que o pai dele era grego.
4 Kɑpi n tɔ́su, ɑyu kɛ́mɛɛ kɑpi ritiki. Api yɛ lɛ̃ nɛ lɛ̃ kɛ pitumɛ nɛ piwɛ́ɛ́sɛ ɑpi Yerusɑlɛm-pɔ n símisi ɑí tonɛ Kirisi pikɔ́ pɛɛ kei ń we tɛ́ŋ́sɛ. Api kɔ pi mɑɑ rɛ pikɛ́ yɛ likɛcɑ́ɑ́ sɔ́nɛ.
4 Em toda cidade por onde passavam, instruíam os irmãos a seguirem as decisões tomadas pelos apóstolos e presbíteros em Jerusalém.
5 Uléécɑɑ icɑ́pinɛ pikɔ́ ɑpi pɛɛ́ nɛ nfɑtɛnɛ nɛ kɛ́yu n sĩ pin kɔ ḿpɑ́ kɛweesi kɛ́ye kulúi kpɑ́lɛ̃.
5 Assim, as igrejas eram fortalecidas na fé e cresciam em número a cada dia.
6 Nfɑ́ɑsɔnɛ ńn Pɔɔli nɛ upicɔ ncée hɛ rɛ pikɛ́ Asii sitẽ kɛcɑ́ɑ́ Nléécɑɑsimɛ́ riyóó. Lɛ̃ nnyɑ kɑpi Firisii nɛ Kɑlɑsii sitẽ-mɛ̃ titɛ́ŋ́.
6 Em seguida, Paulo e Silas viajaram pela região da Frígia e da Galácia, pois o Espírito Santo os impediu de pregar a palavra na província da Ásia.
7 Kɑpi nɛ Miisii kɛtẽ tińkɔ, ɑpi Pitinii kɛkɔ́-mɛ̃ pihɑ́pɛ peeni. Amɑ́ Yeesu Nfɑɑsɔnɛ ńn lincee pi hɛ.
7 Então, chegando à fronteira da Mísia, tentaram ir para o norte, em direção à Bitínia, mas o Espírito de Jesus não permitiu.
8 Api mɛsɛ Miisii kei tikipɔ ɑpí nɛ Turowɑɑsi sĩ. Kei yɛ ɑ́ninɔi kɛnyɛrɛ lɛ.
8 Assim, seguiram viagem pela Mísia até o porto de Trôade.
9 Kei kɑi kɛsinɛ Pɔɔli mɛ́yɛnɛ mɛnyinɛ nyísɛ: Mɑsetuwɑɑni ukɔ́ unyinɛ kuu yɛ̃́ un nyɛnu un u welu rɛ ukɛ́ risuúlu ukɛ́ pikuyu-mɛ̃ titikipɔ ukɛ́ pi yoriyɛ.
9 Naquela noite, Paulo teve uma visão, na qual um homem da Macedônia em pé lhe suplicava: “Venha para a Macedônia e ajude-nos!”.
10 Pɔɔli mɛyɛnɛ mɛ̃ mɛmɑ́ɑ́, ɑri pɛɛ́ n lɑ tɔkɛ́ Mɑsetuwɑɑni kɛtẽ hɑ. Li we rɛ tɔ picére mɑsilɛ rɛ Uléécɑɑ yɛ rɔ́ sée rɛ tɔkɛ́ hɑ Nsímɛ́ Kɛcirɛ kei pikɔ́ símisi.
10 Então decidimos partir de imediato para a Macedônia, concluindo que Deus nos havia chamado para anunciar ali as boas-novas.
11 Ari Turowɑɑsi-i kúninɔi loni ɑrí nɛ míni kɛpɑ́ɑ́pɑ́ɑ́ kɛtẽ kɑpi yɛ n sée rɛ Sɑmotirɑsi-mɛ̃ n sɑirilɛ̃. Ai kóso weesi, ɑri Neyɑpolisi-mɛ̃ tɔ́mpɔ.
11 Embarcamos em Trôade e navegamos diretamente para a ilha de Samotrácia e, no dia seguinte, chegamos a Neápolis.
12 Ari kei yisi ɑri Filipu tɔ́mpɔ. Mɑsetuwɑɑni kɛtẽ kuyu foí yɛ kpɛ̃ kɛlõ kɛ-i. Rɔm pikɔ́ n-yɔɔpinɑŋɛ kɛtẽ yɛ kɛ. Tɔ kei siyɑ́ɑ sinyinɛ wɑlɛ.
12 Dali, alcançamos Filipos, cidade importante dessa região da Macedônia e colônia romana, e ali permanecemos vários dias.
13 Ari kɛwéntɛyɑɑ tuŋɛ́ kuyu iyɑɑ leepɔ ɑri nkói-mɛ̃ sĩ, kei kɑri m músu yɑrɛ Pisuifi yɛɛ cɑ́pinɛ ɑpi kɛyómɛ yɑ́ɑ́si. Kɑri n hɑ́pɔ ɑri kei pinɔ́si lɛɛpɔ pin cɑ́pinɛlɛ̃, ɑrí tonɛ ɑri Nléécɑɑsimɛ́ pi símisi.
13 No sábado, saímos da cidade e fomos à margem do rio, onde esperávamos encontrar um lugar de oração. Sentamo-nos e começamos a conversar com algumas mulheres ali reunidas.
14 Pi yɛ pinɔ́si pɛ̃ usɛ sée rɛ Liiti. U pɛɛ Uléécɑɑ likɔ́ lɑlɛ. Tiyɑtiiri kuyu kuu léeri. Asɑ́ŋɑ́ɑ́ wɛɛ́ nyɑii kɛcirɛ kuu yɑ́i. Kuu kutu rɔ́ n cɔ́lɛ̃, Upíimɑ uu mɛsɔhɔ u hɛ ukɛ́ nɛ Pɔɔli nsímɛ́ kṍ.
14 Uma delas era uma mulher temente a Deus chamada Lídia, da cidade de Tiatira, comerciante de tecido de púrpura. Enquanto ela nos ouvia, o Senhor lhe abriu o coração, e ela aceitou aquilo que Paulo estava dizendo.
15 Ari u nɛ ukɛyɔ pikɔ́ nnɛ́í míni wolɛ. Uu pɛɛ kusɑ́nɛ rɔ́ séi uu rɔ́ mɑɑ rɛ: Nɔn mɛsei n yɛ̃ tɛ nɛ Upíimɑ nɛ kɛfɑ tɛnɛ, ɑni kɛnɛ́yɔ lommɛ ɑní tonɛ! Uú nɛ kɛ́yu rɔ́ mɑhɑni, ɑri mɛsɛ ŋmurɛi.
15 Foi batizada, junto com sua família, e pediu que nos hospedássemos em sua casa. “Se concordam que creio de fato no Senhor, venham ficar em minha casa”, disse ela, e insistiu até que aceitamos.
16 Kɛyɑ́ɑ kɛnyinɛ kɑri kɛyómɛyɑ́hɑɑ-i sĩ́ ɑrí nɛ ukpére kɛikɔ́ unyinɛ sɑ́nɛ. U ɑníri héesilɛ uu yɛ nɛ lɛlɛɛ kóso-pɔ n wɑinɛ yɛnu. Lipikɛi pɛ̃ pin upiyɔte siwóó wɑi ńsɔnɛ.
16 Certo dia, enquanto íamos ao lugar de oração, veio ao nosso encontro uma escrava possuída por um espírito pelo qual ela predizia o futuro. Com suas adivinhações, ganhava muito dinheiro para seus senhores.
17 Kei kuu yisi uu tɔ́ nɛ Pɔɔli n tikilɛ̃ un cɑ́ɑ́i rɛ: Pisoi mpí yɛ Uléécɑɑ yɛɛ ḿpɑ́ yo kɛcɑ́ɑ́ ń tṹ pikɛikɔ́ lɛ. Ncée mɛɛ yɛ n yóriyɛ kɑpi nní nɔ́ nyísɛ!
17 Ela seguia Paulo e a nós, gritando: “Estes homens são servos do Deus Altíssimo e vieram anunciar como vocês podem ser salvos!”.
18 Uu lɛ̃ n wɑi ɑí nɛ siyɑ́ɑ kɔ́ɔ́nú. Ai Pɔɔli pelu uu ukpére uyɛ̃-mɛ̃ pɑnsɛpɔ, uu kuníri kpɛɛ u n tíkilɛ̃ mɑɑ rɛ: Nɛ Yeesu Kirisi rinyiri kɛ́mɛɛ, nɛ rinɔ́ɔ pɔ́ hɛ rɛ ɑ ukpére nkó kɛ́mɛɛ le. Aku mɛsɛ nɛ mɛsɛ lelu.
18 Isso continuou por vários dias, até que Paulo, indignado, se voltou e disse ao espírito dentro da jovem: “Eu ordeno em nome de Jesus Cristo que saia dela”. E, no mesmo instante, o espírito a deixou.
19 Kɛ ukpére kɛikɔ́ uyɛ̃ piyɔte ɑpi n yɛ̃́ tɛ pikulɑɑ yɛ lɛ̃ tɛnɛlɛ, ɑpi Pɔɔli nɛ Silɑsi kɛ́yɑɑ́lɑ-i tini ɑpí nɛ kuyu piwɛ́ɛ́sɛ lɛɛpɔ.
19 Quando os senhores da escrava viram que suas expectativas de lucro haviam sido frustradas, agarraram Paulo e Silas e os arrastaram à presença das autoridades, na praça do mercado.
20 Apí nɛ Rɔm pikɔ́ pitúhɑɑnɛ-i pi tɔ́mpɔ ɑpí hɑ rɛ: Pisuifi mpí pɛɛ ńcɔkɔi nɛ kurɔ́yu lommɛ.
20 “Estes judeus estão tumultuando a cidade!”, gritaram para os magistrados.
21 Pi welɛ pin inyɛ́kii inyinɛ rɔ́ céési. Ncée ńn kɔ we rɛ tɔ̃́ Rɔm pikɔ́ tɔkɛ́ i ŋmurɛi nɛ́ɛ tɔkɛ́ i ritiki.
21 “Eles ensinam costumes que nós, romanos, não podemos seguir, pois contrariam nossas leis!”
22 Tiwúí tɛ̃ ɑrí nɛ Pɔɔli nɛ Silɑsi wɔ́ɔ́si ńsɔnɛ. Pitúhɑɑnɛ ɑpi rinɔ́ɔ hɛ rɛ pikɛ́ Pɔɔli nɛ Silɑsi ilũ mɑhɑ̃ pikɛ́ isɛ́í pi súúkɛɛ.
22 Logo, uma multidão revoltada se juntou contra Paulo e Silas, e os magistrados ordenaram que os dois fossem despidos e açoitados com varas.
23 Kɑpi lɛ̃ pi n fɑ́pii, ɑpi kukpɑniilee pi tɑni ɑpi kuumɛ́rɛ́ rinɔ́ɔ hɛ rɛ ukɛ́ pi m mɛ̃́ ńsɔnɛ.
23 Depois de serem severamente açoitados, foram lançados na prisão. O carcereiro recebeu ordens para não os deixar escapar,
24 Kɑpi lɛ̃ uyɛ̃ ḿ mɑ, uyɛ̃ uu kɛ́mɛɛ-mɛmpɔ kɛleepi kɛnyinɛ-i pi wɑi uu piɑnɑ nɛ ɑnɑkulɛ torɑɑnkɛɛ.
24 por isso os colocou no cárcere interno, prendendo-lhes os pés no tronco.
25 Kɑi kɛsinɛcɔ kumúŋɛ́ n tu, Pɔɔli nɛ Silɑsi ɑpi yisi ɑpi kɛyómɛ n yɑ́ɑsi pin yom pin Uléécɑɑ pɑkɑrɛntɛ, pikpɑniikɔ́ picɔ pin kutu pi cɔlɛ̃.
25 Por volta da meia-noite, Paulo e Silas oravam e cantavam hinos a Deus, e os outros presos ouviam.
26 Kei nní, kɛtẽ ɑkɛ piyéŋɑɑ loni, ɑi kukpɑniilee rikui tiŋɑ-tiŋɑ. Ai ihɑ́nɑɑ nnɛ́í mɛsɛ nɛ mɛsɛ hɑ́nnɛntɛ ɑi pikpɑniikɔ́ ɑkpɑnii nnɛ́í fénnɛntɛ.
26 De repente, houve um forte terremoto, e até os alicerces da prisão foram sacudidos. No mesmo instante, todas as portas se abriram e as correntes de todos os presos se soltaram.
27 Kɛ umɛ́rɛ́ uú hɑ n yisi uu yɛ́nu rɛ kukpɑniilee ihɑ́nɑɑ nnɛ́í yɛ hɑ́nnɛntɛlɛnlɛ, uu ritɛ́hɛ kpeéumɛ ukɛ́ umɛcirɛ kpu, un músu rɛ pikpɑniikɔ́ yɛ ŋmɛ́hɛrɛɛlɛ ɑpi wúrunkɛɛ.
27 Quando o carcereiro acordou, viu as portas da prisão escancaradas. Imaginando que os prisioneiros haviam escapado, puxou a espada para se matar.
28 Pɔɔli uu pɛɛ unnɑŋɛ nnɛ́í nɛ cɑ́ɑ́i rɛ: Kɑpɛ líkɑ mɛpɔ́círɛ wɑ, tɔ́ɔ mpí nté ntɔ́nɛ́í.
28 Paulo, porém, gritou: “Não se mate! Estamos todos aqui!”.
29 Kei kɛ umɛ́rɛ́ uu pɛɛ rɛ pikɛ́ nnɑ u ritɛɛ́lɛ. Kɑpi u rińtɛɛ́lɛ, uú nɛ kɛleepi kɛmɛɛ-pɔ n tɔ́su, uú nɛ iwɑmɛ n tɛrii uú hɑ nɛ Pɔɔli nɛ Silɑsi kɛyu-i wúlɑ.
29 O carcereiro mandou que trouxessem luz e correu até o cárcere, onde se prostrou, tremendo de medo, diante de Paulo e Silas.
30 Uu pi lesɛpɔ uu pi pisɛ rɛ: Yo kɑi pisɛ rɛ kɛ́ wɑ kɛ́ nɛ píyulɑlɛ yɛ̃, pinɛ́sɑ́ɑ?
30 Então ele os levou para fora e perguntou: “Senhores, que devo fazer para ser salvo?”.
31 Api u pɛsɛ rɛ: A Upíimɑ Yeesu nɛ kɛfɑ tɛnɛ, pɔ́ píyulɑlɛ yɛ̃, nɔ́ nɛ kɛpɔ́yɔ pikɔ́.
31 Eles responderam: “Creia no Senhor Jesus, e você e sua família serão salvos”.
32 Api pɛɛ u nɛ ukɛyɔ pikɔ́ nnɛ́í Upíimɑ nsímɛ́ yóó.
32 Então pregaram a palavra do Senhor a ele e a toda a sua família.
33 Umɛ́rɛ́ uyɛ̃ uu kɛsinɛ kɛ̃ cirɛ pi kpísi uú hɑ piitoi pi hɛɛrɛ. Lɛ̃ mɛmɑ́ɑ́, Pɔɔli nɛ Silɑsi ɑpi u nɛ ukɛyɔ pikɔ́ nnɛ́í míni wolɛ.
33 Mesmo sendo tarde da noite, o carcereiro cuidou deles e lavou suas feridas. Em seguida, ele e todos os seus foram batizados.
34 Uú nɛ Pɔɔli nɛ Silɑsi ukɛyɔ sĩ uú hɑ kusɑ́nɛ pi wɑi. U nɛ ukɛyɔ pikɔ́ nnɛ́í ɑkiŋ ɑɑ níŋɛsi rɛ pi nɛ Uléécɑɑ kɛfɑ tɛnɛ nnyɑ.
34 Depois, levou-os para sua casa e lhes serviu uma refeição, e ele e toda a sua família se alegraram porque creram em Deus.
35 Kɑi n weesi, Rɔm pikɔ́ pitúhɑɑnɛ ɑpi pikɑwe tum tɛ pikɛ́ hɑ umɛ́rɛ́ mɑɑ rɛ ukɛ́ Pɔɔli nɛ Silɑsi riyɑ́pɔ.
35 Na manhã seguinte, os magistrados mandaram os guardas ordenarem ao carcereiro: “Solte estes homens!”.
36 Uyɛ̃ uu yisi uú hɑ Pɔɔli símisi rɛ Rɔm pikɔ́ pitúhɑɑnɛ yɛ mɑɑ rɛ ukɛ́ ɑkpɑnii kɛ́mɛɛ pi lesɛ. Lɛ̃ nnyɑ, pikɛ́ nkpéni léépɔ pikɛ́ nkíŋniŋɛ-i ń we.
36 Então o carcereiro mandou dizer a Paulo: “Os magistrados disseram que você e Silas estão livres. Vão em paz”.
37 Kei kɛ Pɔɔli uu pikɑwe pɛ̃ mɑɑ rɛ: Kutúhɑɑnɛcirɛ́ kɑpi riwúí kɛ́mɛɛ nɛ isɛ́í rɔ́ kɑ́ii ɑpí hɑ rɔ́ hɑ́nɛsi, tɔn kɔ nɛ pimɛcɔ Rɔm pikɔ́. Pi nkpéni lɑlɛ pikɛ́ kɔ mɛyɑɑ tɔ́ riyɑ́pɔ, nɛ́ɛ íye? Ái yɛ́ lɛ̃ wɑ! Pikɛ́ piricuruu kɑm pikɛ́ rɔ́ lésɛpɔ.
37 Paulo, no entanto, respondeu: “Eles nos açoitaram publicamente sem julgamento e nos colocaram na prisão, e nós somos cidadãos romanos. Agora querem que vamos embora às escondidas? De maneira nenhuma! Que venham eles mesmos e nos soltem”.
38 Pikɑwe pɛ̃ ɑpí nɛ ɑnɔ́ɔ nyɛ̃ pɛlɛ ɑpí hɑ Rɔm pikɔ́ pitúhɑɑnɛ símisi. Kɑpi n kṍ tɛ Pɔɔli nɛ Silɑsi yɛ Rɔm kɛtẽ pikɔ́ lɛ, iwɑmɛ ii pi loni.
38 Os guardas relataram isso aos magistrados, que ficaram assustados por saber que Paulo e Silas eram cidadãos romanos.
39 Api pɛɛ piricuruu sĩ, ɑpí hɑ rɛ pɛ̃ kɑí nɛ kpu. Api kukpɑniilee-i Pɔɔli nɛ Silɑsi lesɛpɔ ɑpi pi suúlusɛ rɛ pikɛ́ kuyu-i le.
39 Foram até a prisão e lhes pediram desculpas. Então os trouxeram para fora e suplicaram que deixassem a cidade.
40 Kɛ Pɔɔli nɛ Silɑsi ɑpi kukpɑniilee kpɛ-i n léepɔ, Liiti kɛyɔ kɑpí hɑ kɛlenɛ. Kɑpi kei Yeesu pikɔ́ n yɛ̃́, ɑpi kɔ ikɑri pɛ̃ kpɑ́sɛ ɑpi pɛɛ yisi ɑpi ncée kpísi ɑpi tɔ́mpɔ.
40 Quando Paulo e Silas saíram da prisão, voltaram à casa de Lídia. Ali se encontraram com os irmãos e os encorajaram mais uma vez. Depois, partiram.
Atalhos do teclado
- Capítulo anterior←
- Próximo capítulo→
- Versículo anteriork
- Próximo versículoj
- Limpar seleçãoEsc
- Esta ajuda?
Estude este capítulo no WhatsApp
Peça à IA da Bíblia Fala para explicar Atos 16, comparar traduções ou montar um estudo — tudo direto pelo WhatsApp.