Lucas 14

Yai Wɨn Kɨbiya (IWS) vs ARIB

Sair da comparação
ARIB Almeida Revisada Imprensa Bíblica
1 Mɨ Juda sɨmiir ɨi komii kwɨra Sabat pɨu siisiya dimɨn taemɨn tɨr karamae nwowiya Jisɨs siya Farisimi bɨiyan inkamɨn siir omaka hɨr ninɨ aeyɨugɨn. Iikamɨm sɨma ɨni siiramar kaoraraowɨm, siya inkam haiswonɨskiyɨm.
1 Tendo Jesus entrado, num sábado, em casa de um dos chefes dos fariseus para comer pão, eles o estavam observando.
2 Mɨ inkam nwɨrɨn siir pɨua noni aokaowɨn, Jisɨs siir kingiinar nwokɨn.
2 Achava-se ali diante dele certo homem hidrópico.
3 Mɨ Jisɨs siya tɨ inkam ɨiir kɨgɨn mɨ kamɨm siyɨu komii nɨnoknɨnkɨniyɨm, Farisi kamɨm siya sɨmiir srɨigi mɨ ɨna boɨnɨm, Moses siir siyɨuɨn wadɨe bɨdi ywokiyɨn. Mɨ krɨma inkam makakɨn ta Judami ɨi komiiya pɨu siisiya Sabat dimɨn taemɨn tɨr karamae nwowiya saiirar haiswonɨski, iyɨe? Nɨɨngaka?
3 E Jesus, tomando a palavra, falou aos doutores da lei e aos fariseus, e perguntou: É lícito curar no sábado, ou não?
4 Mɨ sɨma ɨni wakaemumuɨm. Mɨ Jisɨs siya tɨ inkamɨn siirɨn ɨna yɨkɨunan mɨ ɨna haiswonɨskiyɨn mɨ siirɨn ɨna yɨkropkiyɨn.
4 Eles, porém, ficaram calados. E Jesus, pegando no homem, o curou, e o despediu.
5 Mɨ Jisɨs siya sɨmiir boɨnki mɨ inkam nwɨrɨn kɨmiir bopwoniya waraurɨn, siir yɨnisɨmɨn mɨ siir bulmakauɨn siya ɨe whɨra namai whɨriidami mɨ tɨ inkamɨn siya siirɨn wɨ Judami ɨi komiiya pɨu siisiya dimɨn taemɨn tɨr karamae nwowiya wɨ saiir haisasauki rani, iyɨe? Nɨɨngaka?
5 Então lhes perguntou: Qual de vós, se lhe cair num poço um filho, ou um boi, não o tirará logo, mesmo em dia de sábado?
6 Mɨ sɨma ta yaiya siya boɨna, saiirɨn yai kwɨr bɨ nowarki boɨnkɨm. Ɨriig.
6 A isto nada puderam responder.
7 Jisɨs siya ta nae aiiram nɨtɨm kamɨm sɨmiir kɨgɨn sɨma bɨiyan ipiiyɨm sɨmiir nɨdwokaigɨm. Mɨ siya boɨniyɨo yai kwɨra sɨmiir asi boɨnkɨn, siya ɨna boɨnɨn.
7 Ao notar como os convidados escolhiam os primeiros lugares, propôs-lhes esta parábola:
8 Mɨ inkam nwɨrkɨ kɨriir nɨkɨunami, wigwas nae komiiya saiirɨm. Mɨ kɨra ipiiya bɨiyana saiir kɨpi nɨdwokai. Dimusi rani, tɨ inkamɨn siya wɨ inkam inɨg komiigakɨn kɨriir haiburɨn siir nɨkɨunaeisi.
8 Quando por alguém fores convidado às bodas, não te reclines no primeiro lugar; não aconteça que esteja convidado outro mais digno do que tu;
9 Mɨ hɨriinankɨ nɨuwi, tɨ inkamɨn kɨriir nɨkɨunaɨn siya kɨriirɨn wɨ hɨnɨɨna boɨni, kɨra ta bɨiyan ipiiya tɨ inkamɨn siir hauugi mɨ kɨra wɨ nɨdid komiigakar nwowi kɨra mhoɨigɨ mhoɨiyan ipiiya saiir ninɨ ɨdwoɨuwi.
9 e vindo o que te convidou a ti e a ele, te diga: Dá o lugar a este; e então, com vergonha, tenhas de tomar o último lugar.
10 Mɨ kɨra hɨriinan kɨpi tɨr mɨ ɨiya inkam nwɨrɨn kɨriiram nɨkɨugi naeyam kɨra mhoɨiyan ipiiya saiirar tinɨ ɨdwoɨu. Kɨra hɨriinan tɨri mɨ tɨ inkamɨn kɨriir nɨkɨunaɨn siya nɨti mɨ siya wɨ kɨriir boɨni, nomiiyau kɨra ta bɨiyan ipiiya saiir winɨ ɨdwokaini. Mɨ siya hɨriinan tɨri. Mɨ kɨra wɨ inɨg komiigakar nwowi tɨ iikamɨm kɨnaka nɨdwokai aeyɨm sɨmiir whwonkam ɨda.
10 Mas, quando fores convidado, vai e reclina-te no último lugar, para que, quando vier o que te convidou, te diga: Amigo, sobe mais para cima. Então terás honra diante de todos os que estiverem contigo à mesa.
11 Inkamɨn siir inɨg ɨiirar hainanaeiyɨn, siirɨn wɨ Adi Komii siya nikwowaisii. Mɨ inkamɨn siyamar naɨngwona karam nwowiyɨn mɨ siir inɨgɨn wɨ Adi Komii siya haigɨnki kougɨkou. Ɨriig.
11 Porque todo o que a si mesmo se exaltar será humilhado, e aquele que a si mesmo se humilhar será exaltado.
12 Mɨ Jisɨs siya tɨ inkamɨn naeyɨm siirɨm nɨkɨunaɨn sɨmiir boɨnki mɨ kɨra nae kwɨr dirɨraeri, kɨra kɨriir nomiiyau nomousɨm mɨ kɨriir ɨrɨpa isidɨn sɨmiir kɨpi nɨkɨuna mɨ kɨriir ɨrɨpa omom umɨr hoɨmgakakɨm. Mɨ mhoɨiya wɨ sɨma nɨkɨunaeisi kɨra sɨmiir omaka hɨr ninɨ aeyɨuɨm mɨ sɨma wɨ nae kɨriir swokɨ hauukɨiyɨusi.
12 Disse também ao que o havia convidado: Quando deres um jantar, ou uma ceia, não convides teus amigos, nem teus irmãos, nem teus parentes, nem os vizinhos ricos, para que não suceda que também eles te tornem a convidar, e te seja isso retribuído.
13 Nɨɨngaka. Kɨra nae komii dirɨraerari mɨ kɨra wɨ inkam paeprikabɨm mɨ iikamɨm pɨu sɨmiirɨm biyɨe nwowɨm mɨ ɨga biyɨekakɨm mɨ nhwokwɨsaeyɨm sɨmiir dɨkɨuna.
13 Mas quando deres um banquete, convida os pobres, os aleijados, os mancos e os cegos;
14 Tɨ hɨriinan iikamɨm sɨma naei wɨ kɨriir swokɨ ɨkɨuna hauu ae rani mɨ kɨra wa maɨrgɨmaɨrga. Dimusi rani, mhoɨiya nae kɨriirɨm, wɨ Adi Komii siya swokɨ hauuwi dimɨn mɨiyɨkɨm kɨmiir, ɨiya iikam mɨiyɨk mɨiyɨkɨm sɨma swokɨ ɨnsiin ɨdwowi ɨe hɨrankɨn saiir. Sɨma ɨinokɨinokɨn wɨ saɨkar nwoyokiyokɨii. Ɨriig.
14 e serás bem-aventurado; porque eles não têm com que te retribuir; pois retribuído te será na ressurreição dos justos.
15 Tɨ iikam nae saɨka naeyɨm sɨmiir nwɨrɨn siya ta yai aiir wakaekiyɨn mɨ siya Jisɨs siir boɨnki, inkamɨn Adi Komii siir iikamɨm sɨmiir maeyaua kɨgɨrkakana, saiir nɨdwokai aei siya ha maɨrgɨmaɨrga.
15 Ao ouvir isso um dos que estavam com ele à mesa, disse-lhe: Bem-aventurado aquele que comer pão no reino de Deus.
16 Mɨ Jisɨs siya siir boɨnki, inkam nwɨrɨn nae komii bɨdi dirɨraerarɨn. Mɨ siya iikam whɨekakɨm sɨmiir bɨdi yɨmbinɨn ta naeya saiirɨm nɨtɨmɨn.
16 Jesus, porém, lhe disse: Certo homem dava uma grande ceia, e convidou a muitos.
17 Mɨ naeni ɨiya ha nɨmbiyama mɨ siya siir mɨiyan inkam ɨiir yɨkropki, siya iikamɨm bɨiya siya nɨmbinɨm sɨmiir nɨkɨunakiyɨm. Siya sɨmiirɨn hɨnɨɨna boɨn: Kɨma wɨt. Digworaekwo whɨekakɨm bɨdi dirɨraerar dɨgɨm.
17 E à hora da ceia mandou o seu servo dizer aos convidados: vinde, porque tudo já está preparado.
18 Mɨ iikamɨm sɨma sɨma hɨnɨɨna yomboɨn amboɨn, krɨma wɨ nam tani. Inkam nwɨrɨn siya mɨiyan inkamɨn siir boɨn, kara numɨra kwɨra saɨn, kara pɨ saiir ninɨ kɨgɨuwi. Kaimwoka kara pɨ nam tani naeyɨmɨn. Kara kɨriir naeyam bɨ nɨtkɨn mɨ kara pɨ boriisopi kɨra ɨo saiirsi kɨpi nwo.
18 Mas todos à uma começaram a escusar-se. Disse-lhe o primeiro: Comprei um campo, e preciso ir vê-lo; rogo-te que me dês por escusado.
19 Mɨ nwɨrɨn ɨna mɨ boɨnkiyɨn, kara mɨi mɨriiyɨm bulmakauɨm ɨuura saɨn mɨ kara sɨmiir ninɨ kɨgɨuwam mɨni. Wakae! Kara pɨ nam tani. Kara kɨriir naeyam bɨ nɨtkɨn mɨ kɨra pɨ ɨo kariir kɨpi nwo kara pɨ boriisopi.
19 Outro disse: Comprei cinco juntas de bois, e vou experimentá-los; rogo-te que me dês por escusado.
20 Mɨ nwɨrɨn ɨna mɨ boɨnɨn, kariir wiga tapa nonkwonaka kara pɨ nam tani, kɨriir nae aiiramɨn.
20 Ainda outro disse: Casei-me e portanto não posso ir.
21 Mɨ tɨ mɨiyan inkamɨn ha swokɨ amɨn siir bɨiyan inkam ɨiiram mɨ tɨ yaiyɨm sɨmiir inɨ boɨnmɨmauuɨu. Mɨ omakaɨn adɨn siir kwoɨnɨn ɨni haugɨhauga whiyɨekiyɨn mɨ siir mɨiyan inkam ɨiir boɨnki, kɨra ha damsɨsauu siyɨusɨsɨmɨm tɨ omɨn siirɨm mɨ kɨra kam paeprikabɨm mɨ kamɨm pɨu sɨmiirɨm biyɨe nwowɨm mɨ nhwokwɨsaeyɨm mɨ ɨga biyɨe ɨkɨm. Kɨra sɨmiirɨn kariir omaka tɨriir wɨkɨunani.
21 Voltou o servo e contou tudo isto a seu senhor: Então o dono da casa, indignado, disse a seu servo: Sai depressa para as ruas e becos da cidade e traze aqui os pobres, os aleijados, os cegos e os coxos.
22 Mɨ mhoɨiya tɨ mɨiyan inkamɨn siya boɨn, bɨiyan inkam, kara kɨriir yai aiirar bɨdi wakaeyoknan mɨ ipii nhɨrɨm ɨni nɨɨnga nikɨ owɨm.
22 Depois disse o servo: Senhor, feito está como o ordenaste, e ainda há lugar.
23 Bɨiyan inkamɨn mɨiyan inkam ɨiir boɨn, kɨra siyɨu komii sɨmiir omisɨsɨm whɨekakɨm sɨmiir dam. Mɨ iikamɨm sɨmiir wɨkɨuna nɨnopkainani. Kara mɨnam naɨngwowi kariir omaka mɨrnɨnkɨnkiyɨm.
23 Respondeu o senhor ao servo: Sai pelos caminhos e valados, e obriga-os a entrar, para que a minha casa se encha.
24 Kara kɨriir boɨni. Tɨ iikam whɨekakɨm bɨiya kara nikɨ ɨkɨunam, sɨma wɨ kariir naeya saiir swokɨ ae rani. Ɨriig.
24 Pois eu vos digo que nenhum daqueles homens que foram convidados provará a minha ceia.
25 Iikam isid komiiyɨn Jisɨs saɨkar napnamkɨm mɨ siya ha haimasiyao kaowɨn mɨ sɨmiir boɨnki.
25 Ora, iam com ele grandes multidões; e, voltando-se, disse-lhes:
26 Mɨ inkamɨn kariirɨm nɨti mɨ siya siir ad yopii wig mɨ yokman mɨ siir nomousɨsmɨm digɨumii sɨmiir haimriiyɨugig mɨ digworaekwowɨm siir kwoɨnkɨ naɨngwo ɨkɨm mɨ hɨriinan tɨr karamae nwowi sɨma wɨ kariir mhoɨiya nɨt rani.
26 Se alguém vier a mim, e não aborrecer a pai e mãe, a mulher e filhos, a irmãos e irmãs, e ainda também à própria vida, não pode ser meu discípulo.
27 Yɨpɨkɨ inkamkɨn kariir mhoɨiya nɨti mɨ siya paeyɨn hɨiniya nɨrɨonɨnkɨnɨn siir haisi nɨdidi mɨ tɨ hɨriinan inkamɨn siya wɨ kariir mhoɨiya sɨbgu ɨt rani. Nɨɨngaka.
27 Quem não leva a sua cruz e não me segue, não pode ser meu discípulo.
28 Mɨ kɨmiir nwɨrkɨn siya omaka bripri ɨra mɨriinaiinamɨm mɨni koua hɨriir mɨ bɨi siya pɨ nikɨ sɨbgu ɨdwo hɨdi, ta omaka saiir mɨriiyan naemar ɨmiiram siya nikɨ ɨnoknɨnkɨnɨm siir naeyɨm wɨ ta omaka saiirar dɨgi, iyɨe? Nɨɨngaka.
28 Pois qual de vós, querendo edificar uma torre, não se senta primeiro a calcular as despesas, para ver se tem com que a acabar?
29 Mɨ siya bɨi hɨriinan tɨr karamae nwowi mɨ mhoɨiya sɨma yɨn ninansiingiyɨm mɨ siya ta omaka saiir mɨrii nɨnokou karamae nwowi. Mɨ iikamɨm sɨma wɨ siir nɨewaeyɨuwi. Mɨ sɨma wɨ hɨnɨɨna boɨni,
29 Para não acontecer que, depois de haver posto os alicerces, e não a podendo acabar, todos os que a virem comecem a zombar dele,
30 tɨ inkamɨn ta omaka saiir mɨriiyɨn, siya wɨ saiir mɨrii nɨnokougik rani.
30 dizendo: Este homem começou a edificar e não pode acabar.
31 Mɨ inkam komiiyɨn nu kɨgrɨraowiyɨn, siya inkam komii nwɨrɨn nu kɨgrɨraowiyɨn yaii saɨka nɨnii mɨ siya pa nikɨ ɨdwo hɨdnami. Mɨ siyarɨn siir sauan kamɨm (10 Tausen) hoɨmgak karamaekɨ nɨuwi mɨ inkam komii nwɨrɨn siir sauan kam ɨma ywo hoɨmgak (20 tausen) mɨ siya bɨi tikɨ sɨbgu hɨd mɨ siirɨn wɨ tɨ inkam komii nwɨrɨn siir isid ɨeya niyopakaiyɨuwi, iyɨe? Nɨɨngaka?
31 Ou qual é o rei que, indo entrar em guerra contra outro rei, não se senta primeiro a consultar se com dez mil pode sair ao encontro do que vem contra ele com vinte mil?
32 Mɨ siya hɨnɨɨna naɨngwowi, kara wɨ dɨg nwo rani mɨ siir sauan omomɨn aru hɨrar nikɨ owɨm, kam nhɨrɨm saiirar nɨkropki, tɨ ɨo aiir nokwowaisiiyɨm.
32 No caso contrário, enquanto o outro ainda está longe, manda embaixadores, e pede condições de paz.
33 Mɨ ɨriipɨ hɨriinan mɨ kɨmiir nwɨrkɨn siya siir digworaekwo whɨekakɨm digɨumii sɨmiir haimriiyɨuwi mɨ siya sɨbgu naɨngwo karamae nwowi mɨ siya wɨ kariir kɨgna mɨriiyan inkam nwo rani. Ɨriig.
33 Assim, pois, todo aquele dentre vós que não renuncia a tudo quanto possui, não pode ser meu discípulo.
34 Wa siya dimɨn mɨiyɨkɨn. Mɨ wa siya hii karamae nwowi mɨ tɨ wa siirɨn wɨ panɨɨna swokɨ tɨri, siya wadɨe swokɨ amwoɨuuwamɨn, ha?
34 Bom é o sal; mas se o sal se tornar insípido, com que se há de restaurar-lhe o sabor?
35 Tɨ hɨriinan waɨn naeyaka siir bɨ prɨdikɨn. Mɨ krɨma siirɨn nu mɨiyɨk nɨtkiigi numɨran sasaeyɨm wɨ mɨiyɨk sɨbgu ii rani. Wakae, kɨma hindarar prɨi ɨtkaigi. Ɨriig.
35 Não presta nem para terra, nem para adubo; lançam-no fora. Quem tem ouvidos para ouvir, ouça.

Ler em outra tradução

Comparar com outra

Estude este capítulo no WhatsApp

Peça à IA da Bíblia Fala para explicar Lucas 14, comparar traduções ou montar um estudo — tudo direto pelo WhatsApp.