Gênesis 37

Anutu Täŋo Man (IOU) vs NTLH

Sair da comparação
NTLH Nova Tradução na Linguagem de Hoje 2000
1 Täŋpäkaŋ Jekop, nanitä bian itkukken, Kenan komeken u itkuk.
1 Jacó ficou morando na terra de Canaã, onde o seu pai tinha vivido.
2 Eruk Jekop nanakiye täŋo manbiŋam u ŋode; Nanaki kubä wäpi Josep u gubaŋi, obaŋi 17 ude. Uwä noriyekät sipsip kenta memeta watäni ittäŋ kuŋat täŋkuŋonik. Noriye uwä nani täŋo watä piä webe Bilha kenta Silpa unitäŋo nanakiye. Täŋkaŋ Josep uwä noriyetä kädet wakiwaki täŋpeŋ kuŋat täŋkuŋo u yabäŋpäŋ päŋku nani Jekop manbiŋam iwet täŋkukonik.
2 Esta é a história da família de Jacó. Quando José era um jovem de dezessete anos, cuidava das ovelhas e das cabras, junto com os seus irmãos, os filhos de Bila e de Zilpa, que eram mulheres do seu pai. E José contava ao pai as coisas erradas que os seus irmãos faziam.
3 Täŋpäkaŋ nani tägawaniinik täŋirän Josep ahäŋkuko unita nanitä Josepta gäripiinik nadäk täŋkukonik. Unita tek säkgämän käroŋi kubä, keri käroŋipäŋ bipmäŋ imiŋkuk.
3 Jacó já era velho quando José nasceu e por isso ele o amava mais do que a todos os seus outros filhos. Jacó mandou fazer para José uma túnica longa, de mangas compridas.
4 Täŋpäkaŋ noriyetä ŋode kaŋpäŋ nadäŋkuŋ; Nanitä Josepta gäripi nadäŋ imiŋkuko u ninta nadäŋ nimik täyak u irepmitak yäŋ kaŋpäŋ nadäŋkuŋ. Ude kaŋpäŋ nadäŋpäŋä Josepta gaŋani pähap nadäŋ imiŋkuŋ. Kokwawak iŋam dapun ijiŋpäŋ man täga kubä nämo iwet täŋkuŋonik.
4 Os irmãos viam que o pai amava mais a José do que a eles e por isso tinham ódio dele e eram grosseiros quando falavam com ele.
5 — ausente —
5 Certa vez José teve um sonho e o contou aos seus irmãos. Aí é que ficaram com mais raiva dele
6 — ausente —
6 porque ele disse assim: — Escutem, que eu vou contar o sonho que tive.
7 — ausente —
7 Sonhei que estávamos no campo amarrando feixes de trigo. De repente, o meu feixe ficou de pé, e os feixes de vocês se colocaram em volta do meu e se curvavam diante dele.
8 Ude yäwänä noriyetä iwetkuŋ; Gäk ninta intäjukun äma api iret yäŋ nadätan? Bure? Ude iwetpäŋ däpmonken kaŋkuko u ba man yäk täŋkuko u nadäŋpäŋ kokwawak taŋi pähap nadäŋ imiŋkuŋ.
8 Então os irmãos perguntaram: — Quer dizer que você vai ser nosso rei e que vai mandar em nós? E ficaram com mais ódio dele ainda por causa dos seus sonhos e do jeito que ele os contava.
9 Eruk bipani kubäta däpmonken äneŋi kubä kaŋkuk. Kaŋpäŋ noriye ŋode yäwetkuk; Däpmonken karo u ŋode yabät yäk. Edap dapuri, komepakkät guk 11 ude iŋamnaken gukut imäpmok täŋ namiŋirä yabät yäk.
9 Depois José sonhou outra vez e contou também esse sonho aos seus irmãos. Ele disse assim: — Eu tive outro sonho. Desta vez o sol, a lua e onze estrelas se curvaram diante de mim.
10 Eruk noriye ude yäwetkaŋ nani imaka, päŋku iwetgän täŋkuk. Iweränä nanitä kaŋ-yäŋpäŋ ŋode iwetkuk; Wa! Däpmonken jidewanipäŋ tän! Gäk meŋka notkayekät nintä iŋamkaken gukut imäpmok kaŋ täŋ namut yäŋ nadätan?
10 Quando José contou esse sonho ao pai e aos irmãos, o pai o repreendeu e disse: — O que quer dizer esse sonho que você teve? Por acaso a sua mãe, os seus irmãos e eu vamos nos ajoelhar diante de você e encostar o rosto no chão?
11 Täŋpäkaŋ Josep noriyetä kokwawak nadäŋ imik täŋkuŋo upäŋkaŋ nani Jekop uwä nanakitä man yäŋkuko u kudup nadäŋpäŋ iyap taŋkuk.
11 Os irmãos de José tinham inveja dele, mas o seu pai ficou pensando no caso.
12 — ausente —
12 Um dia os irmãos de José levaram as ovelhas e as cabras do seu pai até os pastos que ficavam perto da cidade de Siquém.
13 — ausente —
13 Então Jacó disse a José: — Venha cá. Vou mandar você até Siquém, onde os seus irmãos estão cuidando das ovelhas e das cabras. — Estou pronto para ir — respondeu José.
14 Yäwänä nanitä iwetkuk; Gäk kome udeken kuŋkaŋ notkaye ba tom imaka, säkgämän itkaŋ ba, goret itkaŋ yäŋ kaŋ yabä yäk. Kudup yabäŋpäŋ-nadäŋkaŋ äbä manbiŋam kaŋ näweri nadäwa yäk. Jekoptä ude iwetpäŋ Hebron awaŋ u nanik nanaki Josep tewän yäpmäŋ kuŋkuk. Eruk Josep kumaŋ Sekem komeken ahäŋkuk.
14 Jacó disse: — Vá lá e veja se os seus irmãos e os animais vão bem e me traga notícias. Então dali, do vale de Hebrom, Jacó mandou que José fosse até Siquém, e ele foi. Quando chegou lá,
15 Sekem komeken ahäŋpäŋä noriyeta wäyäkŋeŋtäŋ kumän kuŋat moreŋkuk. Kuŋattäŋgän äma kubä ahäŋ imänä iwetkuk; Gäk imata wäyäkŋetan?
15 ele foi andando pelo campo. Aí um homem o viu e perguntou: — O que você está procurando?
16 Iweränä Joseptä iwetkuk; Näk notnaye yawakiyeta watäni itkaŋ unita wäyäkŋetat yäk. Gäk uken itkaŋ yäŋ nadätan?
16 — Estou procurando os meus irmãos — respondeu José. — Eles estão por aí, em algum pasto, cuidando das ovelhas e das cabras. O senhor sabe aonde foram?
17 Iweränä äma unitä iwetkuk; Notkaye kome ŋo peŋpeŋ kuŋkuŋ yäk. Uwä kome ŋo peŋpeŋ Dotan komeken kuna yäŋirä nadäŋkut yäk. Ude iweränä eruk Josep noriye yabäŋ ahäkta kuŋtäŋgän Dotan komeken ahäŋkuk.
17 O homem respondeu: — Eles já foram embora daqui. Eu ouvi quando disseram que iam para Dotã. Aí José foi procurar os seus irmãos e os achou em Dotã.
18 Ahäŋpäŋ ban uduken kuŋ irirän noriyetä kaŋpäŋ kumäŋ-kumäŋ utta ŋode yäŋkuŋ;
18 Eles viram José de longe e, antes que chegasse perto, começaram a fazer planos para matá-lo.
19 Wisiknin! Äma däpmonken käwani ukeŋo äbätak udu yäk.
19 Eles disseram: — Lá vem o sonhador!
20 Eruk, iŋitpäŋ kumäŋ-kumäŋ utpäŋ ume awaŋ kubä gänaŋ pena äpmoŋpän yäk. Utnakaŋ däpmonken kak täŋkuko u jide täŋpäŋ bureni api ahäneŋ? Ude täŋkaŋ päŋku nan ŋode kaŋ yäŋikŋatna; Tom ägwäri kubätä utpäŋ naŋkuk yäŋ kaŋ iwetna yäk.
20 Venham, vamos matá-lo agora. Depois jogaremos o corpo num poço seco e diremos que um animal selvagem o devorou. Assim, veremos no que vão dar os sonhos dele.
21 Eruk noriyetä ude yäŋirä tuäni Rubentä nadäŋpäŋ Josep täŋkentäŋpäŋ tewa yäpmäŋ nanken kaŋ kwän yäŋ nadäŋpäŋ man ŋode yäwetkuk; Kumäŋ-kumäŋ utnero!
21 Quando Rúben ouviu isso, quis salvá-lo dos seus irmãos e disse: — Não vamos matá-lo.
22 Ba nägät iminero. Josep jop iŋitpäŋ kome jopi ŋoken ume awaŋ kubä gänaŋ tena äpmoŋpän yäk. Uwä yabäŋ paotpäŋ Josep äneŋi yäpmäŋpäŋ nanken kaŋ tewa kwän yäŋ nadäŋpäŋ man ude yäwetkuk.
22 Não derramem sangue. Vocês podem jogá-lo neste poço, aqui no deserto, mas não o machuquem. Rúben disse isso porque planejava salvá-lo dos irmãos e mandá-lo de volta ao pai.
23 Ude yäwerän nadäŋpäŋ irirä Josep, noriye dubiniken äbäŋirän iŋitpäŋ tek keri käroŋi täŋkuko u weŋ täŋpä kuŋ imiŋkuŋ.
23 Quando José chegou ao lugar onde os seus irmãos estavam, eles arrancaram dele a túnica longa, de mangas compridas, que ele estava vestindo.
24 Weŋ täŋpä kuŋ imiŋirä iŋit yäpmäŋ päŋku ume awaŋ gänaŋ tewä yäpmäŋ äpmo itkuk. Awaŋ uwä kawuki, umeni nämo.Josep, noriyetä ume awaŋ kawuki kubä gänaŋ teŋkuŋ|src="CO00705B.jpg" size="span" loc="Top left with tight text wrap" copy="D.C. Cook" ref="GEN 37.24"
24 Depois o pegaram e o jogaram no poço, que estava vazio e seco.
25 Ude täŋkaŋ päŋku maŋit itpäŋ ketem naŋkuŋ. Ketem naŋ itkaŋ Ismael äbotken nanik ätu Gileat komeken naniktä Isip kunayäŋ äbäŋirä bankentä yabäŋkuŋ. Äma äbuŋo unitäŋo kamel terak imaka gäripi ba käbäŋi säkgämän nikek Isip komeken Isip naniktä yämiŋpäŋ gwäki yäpmäkta bumta peŋpäŋ yäpmäŋkaŋ äbuŋ. Ismael äbot uwä wäpi kubä Midian.
25 E sentaram-se para comer. De repente, viram que ia passando uma caravana de ismaelitas que vinha de Gileade e ia para o Egito. Os seus camelos estavam carregados de perfumes e de especiarias .
26 Ismael äbot wäpi kubä Midian u äbäŋirä yabäŋpäŋ Josep noripak kubä wäpi Judatä noriye ätu ŋode yäwetkuk; Notninpak utpäŋ käbop penayäŋ täkamäŋ u kowata imatäken upäŋ api yäpne?
26 Aí Judá disse aos irmãos: — O que vamos ganhar se matarmos o nosso irmão e depois escondermos a sua morte?
27 Unita utnero. Ismael äbot äbäkaŋ unita yämiŋpäŋ gwäki yäpna yäk. Ude tänayäŋ täkamäŋ unitä täga bumik. Josep uwä notninpak, nägät moräk kubägän yäk. Judatä ude yäweränä noriye ätu u nadäwä tägaŋkuŋ.
27 Em vez de o matarmos, vamos vendê-lo a esses ismaelitas. Afinal de contas ele é nosso irmão, é do nosso sangue. Os irmãos concordaram.
28 Ude yäŋ irirä Midian moneŋ tuŋum äma u dubiniken äbuŋ. Äbäŋirän noriyetä Josep awaŋ gänaŋ nanik wädäŋ yäpmäŋ äbuŋ. Ude täŋkaŋ Ismael äbot unita yämiŋkuŋ. Yämäwä Josep gwäkita siliwa moneŋ 20 ude yämiŋkuŋ. Yämiŋpäŋ yäŋikŋat yäpmäŋ Isip komeken kuŋkuŋ.
28 Quando alguns negociantes midianitas passaram por ali, os irmãos de José o tiraram do poço e o venderam aos ismaelitas por vinte barras de prata. E os ismaelitas levaram José para o Egito.
29 Ude täŋirä eruk Ruben mäden äbä awaŋ gänaŋ Josepta kawän wawäkaŋ butewaki taŋiinik nadäŋpäŋ konäm kotpäŋ teki weŋ-gajähutkuk.
29 Quando Rúben voltou ao poço e viu que José não estava lá dentro, rasgou as suas roupas em sinal de tristeza.
30 Ude täŋpäŋ päŋku noriye yäwetkuk; Nanak u awaŋ gänaŋ nämo itak yäk. Unita näk jide täŋpayäŋ?
30 Ele voltou para o lugar onde os seus irmãos estavam e disse: — O rapaz não está mais lá! E agora o que é que eu vou fazer?
31 Ude yäŋirän noriye ätutä päŋku meme gubaŋi kubä utpäŋ Josep täŋo tek käroŋi uterak nanitä kakta nägäri däpä jiŋkuŋ.
31 Então os irmãos mataram um cabrito e com o sangue mancharam a túnica de José.
32 Däpä jiwäpäŋ yäpmäŋkaŋ nani iwoŋärekta eŋiken kuŋkuŋ. Päŋku nani ahäŋ imiŋpäŋ tek keri käroŋi, meme nägäri nikek u iwoŋäreŋpäŋ ŋode iwetkuŋ; Nan, ŋo ka! Ŋo Josep täŋo tek ba?
32 Depois levaram a túnica ao pai e disseram: — Achamos isso aí. Será que é a túnica do seu filho?
33 Ude iwet yabäŋirä nanitä kaŋpäŋ yäŋkuk; Wära! Ŋo bureni nanakna Josep täŋo tek yäk. Tom ägwäri kubätä utpäŋ nak yäŋ nadätat yäk.
33 Jacó a reconheceu e disse: — Sim, é a túnica do meu filho! Certamente algum animal selvagem o despedaçou e devorou.
34 Jekop ude yäŋpäŋ butewaki taŋi nadäŋpäŋ iniken teki weŋ-gajähut maŋpän kuŋkuŋ. Weŋ-gajähut maŋpän kwäkaŋ tek wakiwaki yäpmäŋpäŋ täŋkuk. Täŋpäŋ nanaki Josepta yäŋpäŋ kadäni käroŋi konäm butewaki täŋ itkuk.
34 Então, em sinal de tristeza, Jacó rasgou as suas roupas e vestiu roupa de luto. E durante muito tempo ficou de luto pelo seu filho.
35 Ude täŋirän nanakiye äperiye kuduptagän nanitä itkukken ugän äbäŋ moreŋkuŋ. Äbäŋpäŋ nani iniŋ bitnänayäŋ nadäŋkuŋopäŋ konäm butewaki pekta nämo nadäŋkuk. Täŋpäŋ yäŋkuk; Nämo! Konäm kot yäpmäŋ kuŋtäŋgän kumäŋpäŋ nanaknatä kukken ugän api iwaret yäk.
35 Todos os seus filhos e filhas tentaram consolá-lo, mas ele não quis ser consolado e disse: — Vou ficar de luto por meu filho até que vá me encontrar com ele no E continuou de luto por seu filho José.
36 Täŋpäkaŋ Isip kome uken Midian nanik ukeŋonitä gwäki yäpmäkta Josep Potifata imiŋkuŋ. Potifa uwä Isip kome täŋo intäjukun äma Fero unitäŋo täŋkentäki kubä, komi äma Fero täŋo eŋi watä itkuŋo unitäŋo äma ärowani.
36 Enquanto isso, os midianitas venderam José a Potifar, oficial e capitão da guarda do rei do Egito.

Ler em outra tradução

Comparar com outra

Estude este capítulo no WhatsApp

Peça à IA da Bíblia Fala para explicar Gênesis 37, comparar traduções ou montar um estudo — tudo direto pelo WhatsApp.