Marcos 12
Ozumacín Chinantec NT (CHZ_WBT) vs NTLH
1 Jeeˊ ja̱ˉ gaꜙløøꜗ Jesús hlë̱ë̱yh˜ dsaˉ heꜘ kya̱a̱hˊ juuˈ naˉhmääˊ, gaꜙjäyhꜘ: —Gaꜙtä̱ä̱ꜗ ja̱a̱ˉ dsaˉñʉʉhˉ ko̱o̱ˉ nääꜗ chaahˈ wɨ̱ɨ̱ˉ jëhˈ hiꜙ gaꜙjneyꜘ läꜙkuˊ läꜙji̱i̱ꜗ hiꜙ gaꜙmiꜙlluyꜗ jeeˊ maˊ hwëëyˈ jmɨhˈ mɨˈjëhꜗ. Gaꜙchiyhꜘ ko̱o̱ˉ naˊhyahˉ heˉ ñiiꜘ jeeˊ gaꜙwɨɨꜗ dsaˉ hi̱ˉ gaꜙta̱a̱hˋ gaꜙhøøꜘ jeeˊ naˉjnääˊ chaahˈ jëhˈ. Maˊ gaꜙlaꜗ heˉ ja̱ˉ, gaꜙtooyhˉ gooˉ dsaˉ heˉ høøyꜗ maꜙ to̱ꜗdsaahˋ. Ja̱ˉgaˊ yaꜙhë̱ë̱yꜗ ngooyꜗ ʉ̱ʉ̱ꜘ.
1 Depois Jesus começou a falar por meio de parábolas . Ele disse:
2 Maˊ gaꜙllooꜗ ji̱i̱ˉ kihꜗ mɨˈjëhꜗ ja̱ˉ, gaꜙche̱e̱yꜗ ja̱a̱ˉ moz˜ kya̱a̱yꜗ jeeˊ maˊ tä̱ä̱hˊ dsaˉ høøꜙ taˊ kiyhˈ mahꜗ maˊ ko̱o̱yꜙ he̱e̱yꜚ heˉ maˊ të̱ë̱yˉ.
2 Quando chegou o tempo da colheita, o dono enviou um empregado para receber a sua parte.
3 Maˊ gaꜙllooꜗ moz˜ heꜘ jeeˊ naˉjnääˊ chaahˈ jëhˈ kihꜗ dsaˉjʉʉyˊ, dsaˉ hi̱ˉ maˊ tä̱ä̱hˊ høøꜙ heꜘ gaꜙsa̱a̱hꜗ dsihꜘ, gaꜙkwayꜘ kihꜗ hiꜙ gaꜙhëëyꜗ kihꜗ taꜙjmahꜗ.
3 Mas os lavradores agarraram o empregado, bateram nele e o mandaram de volta sem nada.
4 Ja̱ˉgaˊ gaꜙche̱e̱yꜗ jñahꜘ kaˉlähꜘ moz˜ kya̱a̱yꜗ jeeˊ maˊ tä̱ä̱hˊ hi̱ˉ maˊ høøꜙ taˊ kiyhˈ. Läꜙja̱ˉ gaꜙteyꜗ ku̱u̱ˊ kihˈ hi̱ˉ heꜘ, läꜙji̱i̱hˈ gaꜙlaꜗ dsooˊ lleyˊ mahꜗ gaꜙhëëyꜗ kihꜗ kya̱a̱hˊ oˉhihꜙ.
4 O dono mandou mais um empregado, mas eles bateram na cabeça dele e o trataram de um modo vergonhoso.
5 Ko̱o̱ˉ kaˉlähꜘ gaꜙche̱e̱ꜗ dsaˉjʉʉˊ heꜘ jñahꜘ dsaˉ kya̱a̱yꜗ. Hi̱ˉ heꜘ gaꜙjngëëyhꜗ. Hiꜙ ngooꜗ bihꜗ che̱e̱yꜙ dsaˉ läꜙja̱ˉ. Ko̱ˉlla̱a̱ˊ hi̱ˉ heꜘ gaꜙhiiꜘ hiꜙ ko̱ˉlla̱a̱ˊ hi̱ˉ heꜘ gaꜙjngëëyhꜗ goˉte˜.
5 E ainda outro foi mandado para lá, mas os lavradores o mataram. E o mesmo aconteceu com muitos mais — uns foram surrados, e outros foram mortos.
6 Maˊ gaꜙdsa̱a̱ꜗ läꜙjë̱ë̱ꜙ moz˜ kya̱a̱yꜗ, maˊ cha̱a̱ˉ gaˊ ja̱a̱ˉ chihˉ kya̱a̱yꜗ hi̱ˉ hnääyꜗ chaˉmiihˉ. Hi̱ˉ heꜘ gaꜙche̱e̱yꜗ jeeˊ gaꜙdsa̱a̱ꜗ. Maˊ jmeeyꜙ hʉʉˊdsëˉ: “Goꜚ jmeeˈ gaˊ dsaˉ ooꜙ heˈ kihꜗ chihˉ kya̱a̱nꜙ laˉ.”
6 E agora a única pessoa que o dono da plantação tinha para mandar lá era o seu querido filho. Finalmente ele o mandou, pensando assim: “O meu filho eles vão respeitar.”
7 Maˊ gaꜙjëëꜗ dsaˉ hi̱ˉ maˊ høøꜙ chaahˈ jëhˈ ja̱ˉ, jaꜗ chihˉ heꜘ, gaꜙta̱a̱yhˋ gaꜙllayꜘ juuˈ kya̱a̱hˊ dsaˉkya̱a̱yhˊ: “Hi̱ˉ ooꜙ naˉ, hi̱ˉ jä̱ꜗ kya̱a̱hˊ taˊ jnänˋ laˉ. Waˊ jngëëhˊ jnihꜘ mahꜗ jä̱nˊ kya̱a̱hˊ he̱e̱yꜚ heˉ maˊ të̱ë̱yˉ.”
7 Mas os lavradores disseram uns aos outros: “Este é o filho do dono; ele vai herdar a plantação. Vamos matá-lo, e a plantação será nossa.”
8 Heˉja̱ˉ gaꜙsa̱a̱yhꜗ chihˉ heꜘ mahꜗ gaꜙjngëëyhꜗ. Ja̱ˉgaˊ naˊbe̱e̱yˉ taꜙ kaˊhneꜚ jeeˊ maˊ naˉjnääˊ chaahˈ jëhˈ ja̱ˉ.
8 — Então agarraram o filho, e o mataram, e jogaram o corpo para fora da plantação.
9 ¿Haˉ läꜙ jmeeꜗ dsaˉjʉʉˊ la̱a̱hꜘ hnähꜘ? —gaꜙjähꜘ Jesús—. Lloo˜ dsaˉjʉʉˊ jëhˈ mahꜗ miˉlla̱a̱yꜙ hi̱ˉ jmeeꜙ taˊ ja̱ˉ mahꜗ tooyhꜙ gooˉ jñahꜘ dsaˉ hi̱ˉ jmeeꜗ taˊ kiyhˈ.
9 Aí Jesus perguntou:
10 ¿Cheˊ saꜙ maˉhehˉ hnähꜘ juuˈ kihꜗ Dio jeeˊ naˉsɨɨˉ läꜙlaˉ?
10 Vocês não leram o que as
11 — ausente —
11 Isso foi feito pelo Senhor
12 Heˉja̱ˉ maˊ hnøøˈ dsaˉka̱a̱hˊ heꜘ maˊ sa̱a̱yhˈ Jesús. Jëëhꜘ, gaꜙta̱hꜘ dsëyꜗ heˉ gaꜙhlëëhꜘ Jesús kiyhꜗ kya̱a̱hˊ juuˈ heˉ naˉhmääˊ ja̱ˉ. Pero maˊ goyhꜙ kya̱a̱hˊ dsaˉ hi̱ˉ maˊ tä̱ä̱hˊ jeeˊ ja̱ˉ, heˉja̱ˉ saꜙ gaꜙlaꜗ maˊ sa̱a̱yhˈ Jesús, gaꜙnääˋ bihꜗ.
12 Os líderes judeus sabiam que a parábola era contra eles e quiseram prender Jesus, mas tinham medo do povo. Por isso deixaram Jesus em paz e foram embora.
13 Gaꜙta̱a̱hˋ dsaˉ fariseo juuˈ kweeˉ kya̱a̱hˊ dsaˉ kya̱a̱ꜗ Herode, mahꜗ gaꜙche̱e̱yꜗ dsaˉ hi̱ˉ ko̱ˉta̱a̱ˊ gaˊ gaꜙjmeeꜘ, haˉ läꜙ jeeˊ maˊ ka̱a̱hˈ juuˈ kihꜗ Jesús.
13 Depois mandaram que alguns fariseus e alguns membros do partido de Herodes fossem falar com Jesus a fim de conseguirem alguma prova contra ele.
14 Maˊ gaꜙllaꜙnääyꜗ jeeˊ maˊ chehˈ Jesús, gaꜙjäyhꜘ: —Taˉjwohꜗ, ñeˊ baˊ jnäähꜗ, hneˉ hlëëhˊ juˈdsooꜘ jmahꜗ baˊ. Saꜙ ga̱hꜗ kya̱a̱hˊ niꜙ ja̱a̱ˉ. Jëëhꜘ, saꜙ chaˉ kwa̱a̱t˜ kye̱hˊ haˉ läꜙ la̱a̱ꜗ läꜙja̱a̱ˉ läꜙja̱a̱ˉ dsaˉ, hiꜙ kya̱a̱hˊ juˈdsooꜘ baˊ hlë̱ë̱hˊ dsaˉ haˉ läꜙ laꜗ jwëꜘ kihꜗ Dio. ¿Haˉ läꜙ la̱a̱hꜘ hneˉ, cheˊ lluˈ miˊhmaahˊ jneˊ kuˊsɨhˉ kihꜗ dsaˉtaˊ César o saꜙ lluꜗ? ¿Cheˊ jmeeꜙ biiꜗ miˊhmaahˊ jneˊ o saꜙ jmeeꜙ biiꜗ?
14 Eles chegaram e disseram: — Mestre, sabemos que o senhor é honesto e não se importa com a opinião dos outros. O senhor não julga pela aparência, mas ensina a verdade sobre a maneira de viver que Deus exige. Diga: é ou não é contra a nossa
15 Pero ñeˉ baˊ Jesús haˉ läꜙ laꜗ hʉʉˊdsëˉ kiyhꜗ heˉ taˉju̱u̱yˈ baˊ ja̱ˉ, heˉja̱ˉ gaꜙjähꜘ Jesús sɨɨyhꜙ: —¿Heˉlaˈ ka̱hˉ hnähꜘ dsënꜙ? Kye̱ˉ daˊ ko̱o̱ˉ kuuˊ mahꜗ jëënꜚ.
15 Mas Jesus percebeu a malícia deles e respondeu:
16 Heˉja̱ˉ naˊkye̱yꜘ ko̱o̱ˉ kuuˊ, mahꜗ gaꜙjähꜘ Jesús: —¿Hi̱i̱ˉ kihꜗ he̱e̱hꜚ to̱o̱ꜙ laˉ, hi̱i̱ˉ kihꜗ jmɨɨˉ naˉsɨɨˉ laˉ? Heˉja̱ˉ gaꜙjähꜘ dsaˉ heꜘ: —Kihꜗ César baˊ naˉ.
16 Eles trouxeram, e ele perguntou: Eles responderam: — São do Imperador.
17 Mahꜗ gaꜙjähꜘ Jesús sɨɨyhꜙ kaˉlähꜘ: —Heˉ laꜗ kihꜗ César, kwëëhˋ baˊ César. Heˉ laꜗ kihꜗ Dio, kwëëhˋ baˊ Dio heˉ laꜗ kihꜗ. Heˉja̱ˉ gaꜙta̱a̱yhˋ jëë˜ dsa̱yhꜙ kihꜗ Jesús.
17 Então Jesus disse: E eles ficaram admirados com Jesus.
18 Ja̱ˉgaˊ gaꜙllaꜙnääꜗ saduceo kaˉlähꜘ jeeˊ maˊ chehˈ Jesús. Dsaˉ heꜘ naˉ, saꜙ maˊ jmeeyꜙ dsooꜘ heˉ läꜙji̱i̱hˊ dsaˉ hi̱ˉ maˉnaˉju̱u̱ˊ. Mahꜗ gaꜙngɨɨyꜘ juuˈ kihꜗ Jesús, gaꜙjäyhꜘ:
18 Alguns saduceus , os quais afirmam que ninguém ressuscita, chegaram perto de Jesus e disseram:
19 —Taˉjwohꜗ, gaꜙsɨɨꜘ Moisé jnänˋ kya̱a̱hˊ juuˈ laˉ. Waˊraˉ gaꜙju̱u̱ꜗ ja̱a̱ˉ dsaˉñʉʉhˉ hi̱ˉ saꜙ cha̱a̱ˉ jo̱o̱ꜘ, dsaˉñʉʉhˉ ø̱ø̱hꜚ hlɨɨꜘ heꜘ, lleˋ kihˈ tëëyꜙ dsaˉmëꜘ mahꜗ läꜙcha̱a̱ˉ jo̱o̱ꜘsɨɨyhˊ hi̱ˉ le̱e̱ꜘ kwa̱a̱t˜ kya̱a̱ꜗ hlɨɨꜘ ø̱ø̱yhꜚ.
19 — Mestre, Moisés escreveu para nós a seguinte lei : “Se um homem morrer e deixar a esposa sem filhos, o irmão dele deve casar com a viúva, para terem filhos, que serão considerados filhos do irmão que morreu.”
20 Gaꜙläꜙcha̱a̱ꜙ gye̱e̱ꜗ dsaˉñʉʉhˉ ja̱a̱ˉ baˊ choꜗjmiiyˉ. Hi̱ˉ toˉnëˊ heꜘ gaꜙka̱a̱ꜗ dsaˉmëꜘ. Pero cha̱hꜘ baˊ gaꜙju̱u̱yꜗ, saꜙ cha̱a̱ˉ jo̱o̱yꜘ gaꜙläꜙcha̱a̱ꜙ.
20 Acontece que havia sete irmãos. O mais velho casou e morreu sem deixar filhos.
21 Heˉja̱ˉ jeeˊ gaꜙtëꜘ u̱u̱ꜗ dsaˉñʉʉhˉ ø̱ø̱yhꜚ gaꜙka̱a̱ꜗ dsaˉmëꜘ hnɨɨꜘ heꜘ. Ja̱ˉbaˊ läꜙja̱ˉ gaꜙju̱u̱yꜗ, saꜙ gaꜙläꜙcha̱a̱ꜙ jo̱o̱yꜘ. Jñahꜘ kaˉlähꜘ dsaˉñʉʉhˉ ø̱ø̱hꜚ hlɨɨꜘ heꜘ gaꜙtëëyˉ dsaˉmëꜘ heꜘ. Jeeˊ ja̱ˉ gaꜙtëꜘ u̱u̱ˉ dsaˉñʉʉhˉ. Hiꜙ ko̱o̱ˉ kaˉlähꜘ gaꜙju̱u̱ꜗ hi̱ˉ heꜘ, saꜙ gaꜙläꜙcha̱a̱ꜙ jo̱o̱yꜘ.
21 O segundo casou com a viúva e morreu sem deixar filhos. Aconteceu a mesma coisa com o terceiro.
22 Ja̱ˉbaˊ läꜙja̱ˉ, läꜙjë̱ë̱ꜙ gye̱e̱ꜗ dsaˉñʉʉhˉ gaꜙka̱a̱ꜗ dsaˉmëꜘ heꜘ hiꜙ gaꜙju̱u̱ꜗ läꜙjë̱ë̱ꜙ gye̱e̱ꜗ dsaˉñʉʉhˉ heꜘ. Niꜙ ja̱a̱ˉ saꜙ gaꜙläꜙcha̱a̱ꜙ jo̱o̱ꜘ. Jeeˊ gaꜙdsa̱a̱ꜗ gaꜙju̱u̱ꜗ hñiiꜘ dsaˉmëꜘ heꜘ.
22 Afinal, os sete irmãos casaram com a mesma mulher e morreram sem deixar filhos. Depois de todos eles, a mulher também morreu.
23 Waˊraˉ gaꜙtëꜘ jeeˊ läꜙji̱i̱hˊ dsaˉ hi̱ˉ naˉju̱u̱ˊ, ¿hi̱i̱ˉ kihꜗ jeeˊ läꜙjë̱ë̱ꜙ gye̱e̱ꜗ le̱e̱ꜘ kya̱a̱ꜗ dsaˉmëꜘ heꜘ? Jëëhꜘ, gaꜙläꜙjë̱ë̱ꜙ gye̱e̱ꜗ baˊ gaꜙläꜙkya̱a̱yhˋ —gaꜙjähꜘ dsaˉ saduceo sɨɨyhꜙ Jesús.
23 Portanto, no dia da ressurreição, quando todos os mortos tornarem a viver, de qual dos sete a mulher vai ser esposa? Pois todos eles casaram com ela!
24 Heˉja̱ˉ gaꜙje̱e̱hˉ Jesús juuˈ kiyhꜗ, gaꜙsɨɨyhꜙ: —Naˉhe̱e̱ꜚ hohꜘ baˊ hnähꜘ naˉ, jëëhꜘ, saꜙ kye̱hˊ hnähꜘ kwa̱a̱t˜ haˉ läꜙ jähꜘ juuˈ kihꜗ Dio, niꜙ haˉ läꜙ laꜗ beꜘ kiyhꜗ.
24 Jesus respondeu:
25 Waˊraˉ gaꜙtëꜘ jeeˊ läꜙji̱i̱hˊ hi̱ˉ maˉnaˉju̱u̱ˊ, niꜙ ja̱a̱ˉ dsaˉmëꜘ dsaˉñʉʉhˉ moꜙsoꜙ je̱e̱ꜗ gooˉ. Maˊja̱ˉ le̱e̱yꜘ läꜙko̱o̱ˉ la̱a̱ꜗ ángele hi̱ˉ tä̱ä̱hˊ gyʉʉhˈ baˊ.
25 Pois, quando os mortos ressuscitarem, serão como os anjos do céu, e ninguém casará.
26 Pero heˉ läꜙji̱i̱hˊ dsaˉ hi̱ˉ maˉnaˉju̱u̱ˊ, ¿cheˊ saꜙ maˉhehˉ hnähꜘ juuˈ heˉ gaꜙsɨɨꜘ Moisé läꜙko̱o̱ˉ gaꜙlaꜗ kiyhꜗ jeeˊ kooˉ chaahˈ to̱o̱ꜘ ja̱ˉ? Jeeˊ ja̱ˉ gaꜙhlëëhꜘ Dio kya̱a̱yhˊ, gaꜙsɨɨyhꜙ: “Jnäꜘ la̱a̱nꜗ Dio kya̱a̱ꜗ Abraham, la̱a̱nꜗ Dio kya̱a̱ꜗ Isaac, la̱a̱nꜗ Dio kya̱a̱ꜗ Jacob.”
26 Vocês nunca leram no
27 Heˉ gaꜙjäyhꜘ läꜙja̱ˉ, saꜙ naˉju̱u̱ˊ dsaˉ maˉgyu̱hˉ jnänˋ heꜘ kihꜗ Dio. Jëëhꜘ Dio jnänˋ la̱a̱yꜗ Dio kya̱a̱ꜗ hi̱ˉ naˊji̱i̱hꜙ baˊ. Heˉja̱ˉ naˉhe̱e̱ꜚ hohꜘ hnähꜘ heˉ la̱a̱hꜘ hnähꜘ saꜙ läꜙji̱i̱hˊ dsaˉ.
27 E Deus não é Deus dos mortos e sim dos vivos. Vocês estão completamente errados!
28 Jeeˊ ja̱ˉ maˊ hä̱ä̱ˊ ja̱a̱ˉ taˉjwohꜗ kya̱a̱ꜗ ley. Maˊ gaꜙnuuyꜘ tiˉchooꜙ dsaˉ juuˈ kya̱a̱hˊ Jesús, gaꜙjëëyꜗ je̱e̱hˉ baˊ Jesús kweeˉ juuˈ kihꜗ dsaꜙ. Heˉja̱ˉ naˊngɨɨyˊ juuˈ kihꜗ Jesús: —¿Heeˉ ko̱o̱ˉ jeeˊ läꜙjëꜙ heˉ lleˋ nëˊ ley kye̱e̱ꜘ gaˊ miihˉ?
28 Um mestre da Lei que estava ali ouviu a discussão. Viu que Jesus tinha dado uma boa resposta e por isso perguntou: — Qual é o mais importante de todos os mandamentos da
29 Mahꜗ gaꜙjähꜘ Jesús: —Heˉ laˉ baˊ nʉʉhꜚ heˉ kye̱e̱ꜘ gaˊ kihˈ jeeˊ läꜙjëꜙ: “Nʉʉˉ hnähꜘ dsaˉ Israel. Ja̱a̱ˉ baˊ Dio cha̱a̱ˉ jnänˋ.
29 Jesus respondeu:
30 Waˊ hnaahꜙ Dio kya̱a̱hꜗ läꜙka̱a̱ˉ tuhˉhohꜘ, kya̱a̱hˊ läꜙjëꜙ hʉʉˊdsëˉ kyahꜗ, kya̱a̱hˊ läꜙjëꜙ beꜘ kyahꜗ.” Heˉ laˉ baˊ ja̱ˉ nʉʉhꜚ heˉ kye̱e̱ꜘ gaˊ kihˈ jeeˊ läꜙjëꜙ.
30 Ame o Senhor, seu Deus, com todo o coração, com toda a alma, com toda a mente e com todas as forças.”
31 Hiꜙ ja̱ˉbaˊ läꜙja̱ˉ laꜗ jeeˊ gaꜙtëꜘ to̱ꜗ nʉʉhꜚ: “Waˊ hnaahꜙ dsaˉkya̱a̱hˊ läꜙko̱hꜘ hnaahꜙ hñaahꜗ.” Saꜙ chaˉ gaˊ jyohꜘ nʉʉhꜚ heˉ kye̱e̱ꜘ gaˊ läꜙko̱hꜘ gaˊ heˉ laˉ —gaꜙjähꜘ Jesús.
31 E o segundo mais importante é este: “Ame os outros como você ama a você mesmo.” Não existe outro mandamento mais importante do que esses dois.
32 Heˉja̱ˉ gaꜙjähꜘ taˉjwohꜗ kya̱a̱ꜗ ley: —Lluꜗ baˊ jwahꜘ, Taˉjwohꜗ. Juˈdsooꜘ baˊ maˉhlëëhˊ, saꜙ cha̱a̱ˉ jñahꜘ Dio, ja̱a̱ˉ baˊ Dio la̱a̱ꜗ.
32 Então o mestre da Lei disse a Jesus: — Muito bem, Mestre! O senhor disse a verdade. Ele é o único Deus, e não existe outro além dele.
33 Hiꜙ cherˊmahꜗ hnääꜙ jneˊ Dio läꜙka̱a̱ˉ tuhˉdsëˉ jneˊ kya̱a̱hˊ läꜙjëꜙ hʉʉˊdsëˉ jnänˋ, hiꜙ kya̱a̱hˊ läꜙjëꜙ beꜘ jnänˋ, hiꜙ cherˊmahꜗ hnääꜙ jneˊ dsaˉkya̱a̱hˊ läꜙ hnääꜙ jneˊ hñaanˈ, kye̱e̱ꜘ gaˊ heˉ naˉ läꜙko̱hꜘ gaˊ heˉ ka̱a̱ˉ jahꜘ o heˉ gaˊ jyohꜘ heˉ je̱e̱ˉ jneˊ nëˊ naˊhyooꜘ.
33 Devemos amar a Deus com todo o nosso coração, com toda a nossa mente e com todas as nossas forças e também devemos amar os outros como amamos a nós mesmos. Pois é melhor obedecer a estes dois mandamentos do que trazer animais para serem queimados no altar e oferecer outros sacrifícios a Deus.
34 Maˊ gaꜙnuuꜘ Jesús gaꜙje̱e̱hˉ bihꜗ kya̱a̱hˊ hʉʉˊdsëˉ lluꜗ, mahꜗ gaꜙjähꜘ Jesús sɨɨyhꜙ: —Miihˉ gaˊ jmeeꜙ he̱e̱hˉ heˉ jä̱ä̱ꜗ Dio hneˉ läꜙhihꜙ kihꜗ. Ja̱ˉ ji̱i̱hˈ niꜙ ja̱a̱ˉ moꜙsoꜙ gaꜙtu̱u̱ˉ dsëyꜗ maˊ ngɨɨˈ gyihꜗ jyohꜘ juuˈ kihꜗ Jesús.
34 Jesus viu que o mestre da Lei tinha respondido com sabedoria e disse: Depois disso ninguém tinha coragem de fazer mais perguntas a Jesus.
35 Läꜙ maˉchehꜗ baˊ Jesús kooꜘ gwahꜙ ja̱ˉ, hlë̱ë̱yh˜ dsaˉ, mahꜗ gaꜙsɨɨyhꜙ dsaˉ: —¿Haˉ läꜙ laꜗ heˉ jähꜘ taˉjwohꜗ kya̱a̱ꜗ ley, Cristo la̱a̱ꜗ saˊju̱ˉ kihꜗ David?
35 Quando Jesus estava ensinando no pátio do Templo, perguntou:
36 Heꜘ baˊ hñiiꜘ David gaꜙsɨɨꜘ juuˈ laˉ läꜙko̱o̱ˉ maˊ jøøꜙ Jmɨˉlleꜘ kiyhꜗ, heˉ gaꜙsɨɨyꜘ läꜙlaˉ:
36 Pois Davi, inspirado pelo Espírito Santo, escreveu:
37 ¿Haˉ läꜙja̱ˉ la̱a̱ꜗ Cristo saˊju̱ˉ kihꜗ David gaˉ ja̱ˉ, cherˊmahꜗ hñiiꜘ David jähꜘ kihꜗ Cristo: “Dsaˉjø̱ø̱hˈ kya̱a̱nꜙ?” Läꜙjë̱ë̱ꜙ dsaˉ hi̱ˉ maˊ tä̱ä̱hˊ jeeˊ ja̱ˉ gaꜙtɨhꜗ baˊ dsëˈ läꜙko̱o̱ˉ gaꜙhlëëhꜘ Jesús.
37 O próprio Davi chama o Messias de Senhor. Portanto, como é que o Messias pode ser descendente de Davi? Uma grande multidão escutava com prazer o que Jesus ensinava.
38 Hiꜙ gaꜙløøyꜗ gaꜙkwayꜘ juuˈ, gaꜙmiꜙtë̱ë̱yˉ dsaˉ: —Le̱e̱hꜚ hnähꜘ kya̱a̱hˊ taˉjwohꜗ kya̱a̱ꜗ ley, tɨh˜ dsëyꜗ ngëyꜙ kye̱yhˊ hmɨɨhˉ kyooˉ jeeˊ kihˈ dsaꜙ hiꜙ hnøøyꜗ jmeeꜗ dsaˉ Dio kiyhꜗ chaˊjwëꜗ jʉʉhˉ.
38 Ele dizia ao povo:
39 Hiꜙ tɨh˜ dsëyꜗ gyayꜗ toˉnëˊ hmaˉsii˜ nehꜙ gwahꜙ mähˉ, hiꜙ läꜙja̱ˉ kaˉlähꜘ jeeˊ dsaˉta̱a̱hˋ dsaˉ kuhˉ.
39 preferem os lugares de honra nas
40 Hwë̱ë̱y˜ dsaˉmëꜘ hnɨɨꜘ chaˊnehꜙ kihꜗ, ko̱ˉta̱a̱ˊ gaˊ jmeeyꜙ hlëëyhꜙ chaˉmiihˉ kya̱a̱hˊ Dio haˉ jeeˊ jëëˈ dsaˉ kiyhꜗ. Chaˉgaˊmiihˉ wɨɨꜘ heehꜗ Dio dsaˉ hi̱ˉ jmeeꜙ läꜙja̱ˉ.
40 Exploram as viúvas e roubam os seus bens; e, para disfarçarem, fazem orações compridas. Portanto, o castigo que eles vão sofrer será pior ainda!
41 Maˊ chehˈ Jesús jëë˜ haˉ läꜙ maˊ jmeeꜙ dsaˉ tooyhˉ kuuˊ nehꜙ wɨ̱ɨ̱ꜘ kihꜗ gwahꜙ. Hiꜙ maˊ jëëy˜ jwë̱ë̱ꜘ dsaˉ chaˉ kuuˊ maˊ tooyhˉ chaˉmiihˉ kuuˊ jeeˊ ja̱ˉ.
41 Jesus estava no pátio do Templo, sentado perto da caixa das ofertas, olhando com atenção as pessoas que punham dinheiro ali. Muitos ricos davam muito dinheiro.
42 Ja̱ˉgaˊ gaꜙllooꜗ ja̱a̱ˉ dsaˉmëꜘ hnɨɨꜘ hi̱ˉ täˉñeeꜘ goˉteˈ. Gaꜙtooyhˉ to̱ꜗ ñeˈ nøøꜘ heˉ saꜙ kye̱e̱ꜘ niꜙ miihˉ.
42 Então chegou uma viúva pobre e pôs na caixa duas moedinhas de pouco valor.
43 Heˉja̱ˉ gaꜙhlëëhꜘ Jesús kya̱a̱hˊ discípulo kya̱a̱yꜗ, gaꜙjäyhꜘ: —Maꜙraꜙ juˈdsooꜘ jwë̱ë̱hn˜ hnähꜘ, dsaˉmëꜘ hnɨɨꜘ laˉ, maˉkwayꜘ chaˉgaˊmiihˉ läꜙko̱hꜘ gaˊ jeeˊ läꜙjë̱ë̱ꜙ dsaˉ hi̱ˉ maˉtoohˉ jä̱ä̱ꜗ.
43 Aí Jesus chamou os discípulos e disse:
44 Jëëhꜘ läꜙjë̱ë̱ꜙ hi̱ˉ chaˉ kuuˊ, maˉkwayꜘ miihˉ heˉ maˉcha̱a̱˜ kiyhꜗ baˊ, pero dsaˉmëꜘ hnɨɨꜘ laˉ, maꜙkeꜙ täˉñeeyꜘ, maˉkwayꜘ läꜙko̱hꜘ teꜗ kuuˊ heˉ maˊ chaˉ kiyhꜗ heˉ kya̱a̱hˊ maˊ layˈ heˉ jmeeꜙ biiꜗ kiyhꜗ —gaꜙjähꜘ Jesús.
44 Porque os outros deram do que estava sobrando. Porém ela, que é tão pobre, deu tudo o que tinha para viver.
Atalhos do teclado
- Capítulo anterior←
- Próximo capítulo→
- Versículo anteriork
- Próximo versículoj
- Limpar seleçãoEsc
- Esta ajuda?
Estude este capítulo no WhatsApp
Peça à IA da Bíblia Fala para explicar Marcos 12, comparar traduções ou montar um estudo — tudo direto pelo WhatsApp.