Atos 27
Rikbaktsa NT (RKB_WBT) vs NTLH
1 Kyze Pestus Pauro Homa bo zipeha tsihikik. Tsaraha puẽtsikbyita ziperyky. Niytahi Pauro ustsa kytsa kino niwatihi sodadu bo nyny niy. Atahi ustsa sodadutsa ziperykyta ibo nyny niy. Surio inarokota. Sesa sodadutsa maha. Uta niwatihi Pauro tuk ikukuru. Iwa Homa bo tsikukurunaha. Aristarakus mytuk niukuru. Atahi Masedonia iknykta niy. Tesaronika eze niy. Tsaraha puẽtsikbyita eze kokokorohyk tsikaha. Tsaraha puẽtsikbyita Adaramito pupuwy ikny inao. Asia tsarahatsa pupuwy bo mynakozore. Sesareja bo tsikukurunaha. Buburu zuba tsitsikzanaha.
1 Ficou resolvido que devíamos embarcar para a Itália. Então entregaram Paulo e os outros presos a Júlio, um oficial romano que era do batalhão chamado “Batalhão do Imperador”.
2 — ausente —
2 Nós embarcamos num navio da cidade de Adramítio, que estava pronto para navegar para os portos da província da Ásia. E assim começamos a viagem. Aristarco, um macedônio da cidade de Tessalônica, estava conosco.
3 Byriri tuk Sidõ bo tsikumunaha. Surio Pauro humo zisapywyky ipe niy: — Aharereziuwytsa boktsa! Amy ty tsipitsihikik abo nyny maha. Patsumuẽhĩkĩnaha — niy. Iwa hỹ.
3 No dia seguinte chegamos ao porto de Sidom. Júlio tratava Paulo com bondade e lhe deu licença para ir ver os seus amigos e receber deles o que precisava.
4 Iwaze tsikukuruzonaha. Zopoktsa myokeryk inabybykyknaha. Iwatsahi tsikzikdihi baze Sipire inarokoha ipyrytaba tsiharamukunaha.
4 Depois de sairmos de Sidom, navegamos ao norte da ilha de Chipre a fim de evitar os ventos que estavam soprando contra nós.
5 Buburu zuba tsitsikzanaha. Sirisia tsikziharamunaha. Pãpiria niwatihi tsikziharamunahaze Miha bo zukzuk tsikaha. Miha Risias eze tu niy.
5 Atravessamos o mar em frente ao litoral da região da Cilícia e província da Panfília e chegamos a Mirra, uma cidade da província da Lícia.
6 Anaeze tsaraha puẽtsikbyita eze tsikmykokorohykzonaha. Sodadutsa perykytsa usta tsaraha puẽtsikbyita bo izumu. Ataeze hi Aresãdere ikny inaukuru. Itaria bo niukuru, iwatsahi katsa kokokorohyk tsikaha iwaze tsikukuruzonaha.
6 Ali o oficial romano encontrou um navio da cidade de Alexandria, que ia para a Itália, e nos fez embarcar nele.
7 Tsikukurunaha myhyrizikwatu tsikukurunaha. Tsihokdaharẽna hiba iwaze Kido hudikhudikwy tykarawa tu tsikziharamunaha. Zopoktsa myokeryk inabybykyknaha humo batu myhyrizik watu tsikukurunaha. Iwaze ziharataba Saramona baze tsikziharamunaha. Iwatsahi tsikzikdihi baze tsikukurunaha. Tsikzikdihi Kereta inarokoha bo iwaze zakbaze tu tsikukurunaha.
7 Navegamos bem devagar vários dias e com grande dificuldade chegamos em frente da cidade de Cnido. Como o vento não nos deixava continuar naquela direção, passamos pelo cabo Salmona da ilha de Creta e seguimos pelo lado sul daquela ilha, o qual é protegido dos ventos.
8 Tsihokdaharẽna Kereta tsikzikdihi jokboha tsikukurunaha. Kyze tsarahatsa pupuwy tsikzikdihi bo tsikzumunaha. Ana pupuwy — Ispupuwy tisapyrẽna — inarokoha. Raseja bytykareze tu niy.
8 Assim fomos navegando bem perto do litoral e, ainda com dificuldade, chegamos a um lugar chamado “Bons Portos”, perto da cidade de Laseia.
9 Anaeze tsikapykyrykspyknaha. Sudeutsa zukuwy zumuze Deus simysapybyitsa ty nikaranaha mysiokzohik mytsaty ziknakaranaha nawa zuruze botu ziharamu. Iwatsahi tsaraha puẽtsikbyita eze tsimuzonaha zeka tsimyhyrikoharẽna niy. Zikbyituhukutu zopoktsa inabybykyknaha, hyritsik nawõkõ ba ziknapyk.
9 Ficamos ali muito tempo, e tornou-se perigoso continuar a viagem porque o inverno estava chegando . Então Paulo avisou:
10 Niytahi Pauro: — O kytsa buburu zuba tsimykurunaha zeka tsimyhyrikoharẽna. Pão pãobyi tsimaha. Tsimunaha zeka mynamy tahokzaba. Tsaraha puẽtsikbyita moharazuk, iwa zeka katsa kino niwatihi tsimybabanaha — niy.
10 — Homens, estou vendo que daqui para diante a nossa viagem será perigosa. Haverá grandes prejuízos não somente com o navio e com a sua carga, mas também haverá perda de vidas.
11 Sodadutsa perykytsa iharere bo batu yhỹ niy. Tsaraha tsihitsa harere bo zuba ziwaby. Tsaraha puẽtsikbyita perykytsa kino niwatihi iharere bo zuba ziwaby.
11 Mas o oficial romano tinha mais confiança no capitão e no dono do navio do que em Paulo.
12 Iwatahi: — Ipupuwy batu sapy. Anaeze tsaraha puẽtsikbyita tsimynapykyryknaha zeka batu sapy — niy. Kytsa tihi: — O tsimyzonahaktsa! Penise boktsa — nikaranaha. Penise Kereta tsikzikdihi eze niwatihi niy. Anaeze tsimypykyryknaha mytsaty nikaranaha. Yhỹ niy. — Tsimynahaktsa! Tsaraha puẽtsikbyita Penise boktsa — nikaranaha. Iwaze tsikukuruzonaha.
12 O porto não era bom para passar o inverno. Por isso a maioria achava que devíamos sair dali e tentar chegar a Fênix. Essa cidade é um porto de Creta que tem um lado para o sudoeste e o outro para o noroeste. E eles achavam que poderíamos passar o inverno ali.
13 Tapara zopok inabybykze wasani. Zopok mysukpetaba nabybykyk. Iwatsahi asa zuba nipamykysokonaha: — O abaka zopoktsa wasani tsimyzonahaktsa! Penise boktsa — nikaranaha. Iwaze mopykwy zizonaha. Iwaze tsikzikdihi baze tsikukuruzonaha.
13 Começou a soprar do sul um vento fraco, e por isso eles pensaram que podiam fazer o que tinham planejado. Levantamos âncora e fomos navegando o mais perto possível do litoral de Creta.
14 Atsoko zopoktsa inabybykyryknaha. Zopoktsa tsikzikdihi ikny inabybyknaha. Zopoktsa Norodeste inarokoha inabybyknahaze, tsaraha puẽtsikbyita zioktykyryk.
14 Mas, de repente, um vento muito forte, chamado “Nordeste”, veio da ilha
15 Iwatsahi paikpa nimyoktykyryk. Zopoktsa tsaraha puẽtsikbyita zioktykyryk.
15 e arrastou o navio de tal maneira, que não pudemos fazer com que ele seguisse na direção certa. Por isso desistimos e deixamos que o vento nos levasse.
16 Tsaraha usta tsikzikdihi Kauda inarokoha baze ziharamu. Anabo zopok jokboha niyzikze tsaraha tsibik haĩ tsikaha iwaze bykyze tsikzizonaha. Tsihokdaharẽna hỹ. Tsaraha tsibik tsaraha puẽtsikbyita bo tsikoronaha. Iwaze sukyhykorok niaha tsazikihia ty tsihãinaha.
16 Para escaparmos do vento, passamos ao sul de uma pequena ilha chamada Cauda. Ali, com muita dificuldade, conseguimos recolher o bote do navio.
17 Tsaraha tsibik myboboronaha pokso tsazikihia ty tsihãinaha. Sirete tykareze tu niy. Itsakwarabara bo tasapynaha pokso nikaranaha. Imyra pokso sipybyrẽtsa nikaranaha. Tsaraha puẽtsikbyita imyra bo tazik na pokso sipybyrẽtsa. Iwatsahi panu putokwy humo zipaiknaha. Ana panu huziuwytsa humo zopok tsaraha niukuru anaty hi zozozo niaha.
17 Os marinheiros levantaram o bote para dentro do navio e amarraram o casco do navio com cordas grossas. Estavam com medo de que o navio fosse arrastado para os bancos de areia que ficam perto do litoral da Líbia. Então desceram as velas e deixaram que o navio fosse levado pelo vento.
18 Niytahi tsaraha puẽtsikbyita niukuru zopoktsa tuk nitubaka. Zopoktsa inabybykyknaha. Estuba zurunahaze tahanamy pihik bo zipaparakanaha.
18 E a terrível tempestade continuou. No dia seguinte começaram a jogar a carga no mar.
19 Estuba zurunahaze tsaraha tarabaja ziknakaranahatsitsa tsarahaeze ky zuba inamy puẽtsik zipaparakazonaha. Tahatsyhyrypetsa ty wastuhu panu huziuwytsa iwatsa nisipaparakanaha iwaze tsiwozorẽta niyzik.
19 E, no outro dia, os marinheiros, com as próprias mãos, jogaram no mar uma parte do equipamento do navio.
20 Iwaze mytsyhyry wa tsikurunahaze haramwe bo ba zikozonaha. Byrisoiktsa kino niwatihi ba zikozonaha. Zopoktsa zuba inabybykyknaha. Hyritsik nawõkõ. Iwatsahi katsa tihi: — O tsimyokbabanaha — tsikaha.
20 Durante muitos dias não pudemos ver o sol nem as estrelas, e o vento continuava soprando forte. Finalmente perdemos toda a esperança de nos salvarmos.
21 Iwa tsikurunahaze haukbyitsa tu tsikurukunahaze. Niytahi Pauro kytsa tazahaeze tarikto ispe niy: — O kytsa tapara ikiahatsa kaharere bo batu yhỹ tsikaha. Anaty hi Kereta tsikzikdihi eze tuze tsimypykyryknaha zeka wasani tsimaha. Nawa iktsaso naha batu ahakparawy. Tsimykurunaha byizeka mynamy ba zikokza — niy.
21 Fazia muito tempo que eles não comiam nada. Então Paulo ficou de pé no meio deles e disse: — Homens, vocês deviam ter dado atenção ao que eu disse e ter ficado em Creta; e assim não teríamos tido toda esta perda e este prejuízo.
22 — Abaka ahape ahapyby byihu ja, mytsaty mytsaty byitahaktsa. Tsaraha puẽtsikbyita pitabokwyhy hỹ. Katsa tsimyharazuknaha zeka ba zikyrikosokdanaha. Batu aty tohi mohyrikosokda.
22 Mas agora peço que tenham coragem. Ninguém vai morrer; vamos perder somente o navio.
23 Jaba unata eze bijoikpe iknykta Deus tsumuẽhĩtsa kabo inasik. Deus kabo zipehahik. Utakta niwatihi Deus tsumuẽhĩtsa ihumo tarabaja ikykara. Bijoikpe iknykta tihi:
23 Digo isso porque, na noite passada, um anjo do Deus a quem pertenço e sirvo apareceu a mim
24 “O Pauro apyby byihukta! niy. Ikia Sesa, Homa ezektsa pehatsa bo tsimykta! Deus pahasapywyky. Iwatahi asaktsa atuk mukurunahatsa batu mohyrikosokdanaha. Deus pahasapywyky batu aty tohi mohyrikosokda” niy. Iwa bijoikpe iknykta kape nikara.
24 e disse: “Paulo, não tenha medo! Você precisa ir até a presença do Imperador. E Deus, na sua bondade, já lhe deu a vida de todos os que estão viajando com você.”
25 Iwatsahi ahapybybyihuktsa kytsa! Ahapunihikrẽtsa tsimoziknaha! Uta Deus harere bo hyỹ mykara ihumo kaspirikporẽta. Hawa nitsasoko atsatu mykara.
25 Por isso, homens, tenham coragem! Eu confio em Deus e estou certo de que ele vai fazer o que me disse.
26 Zopoktsa humo tsikzikdihi bo tsimypupubanaha — niy. Iwa Pauro kytsa bo niy. Asahi tsaraha puẽtsikbyita eze nikaranaha.
26 Porém vamos ser arrastados para alguma ilha.
27 Kyze unata eze tsikurunahaze nawa zuruze mytsyhyrytsa watsa ziharamuze niaha. Unopokte zopoktsa humo tsiktubakanaha. Buburu zuba Adiria inarokoha. Paikpa tsiktubakanaha iwaze tsaraha puẽtsikbyita eze tarabaja ziknakaranahatsitsa tihi: — O abaka wytyk iokboha tsimaha — mytsaty nikaranaha.
27 Duas semanas depois, à noite, continuávamos sendo levados pela tempestade no mar Mediterrâneo. Mais ou menos à meia-noite, os marinheiros começaram a sentir que estávamos chegando perto de terra.
28 Iwatsahi tsaraha tsitsiwy tsakyrikwy zioktsoknaha. Pihik tsihiri bo tadik iwa zeka tirĩta seis meteros. Tsikukuruzonaha. Kyze kytsa tsaraha tsitsiwy tsakyrikwy zioktsokzonaha. Pihik tsihiri bo tadik iwa zeka wĩte sete meteros.
28 Então jogaram no mar uma corda com um peso na ponta e viram que a água ali tinha trinta e seis metros de fundura. Mais adiante tornaram a medir, e deu vinte e sete metros.
29 Haraharetsa pokso sipybyrẽtsa nikaranaha. Tsaraha puẽtsikbyita haraharetsa humo moboborok naha pokso sipybyrẽtsa nikaranaha. Iwatsahi sapetoktsa sapetoktsa sipykwytsa nisiharazuzuknaha. Itsihiripyry bo sipykwytsa ty nisiharazuzuknaha. Tsaraha puẽtsikbyita pyk niy, anaeze mynakyoknahaze tsiperykynaha.
29 Eles ficaram com muito medo de que o navio fosse bater contra as rochas. Por isso jogaram quatro âncoras da parte de trás do navio e oraram para que amanhecesse logo.
30 Kyze kytsa tsaraha puẽtsikbyita eze tarabaja ziknakaranahatsa niwak tsihikiknaha iwaze tsaraha tsibik pihik bo zioktsokzonaha. — O usta mopykwy tsaraha pihik bo tsizioktsoknaha — mybarapetu niaha. Niwak tsihikiknaha,
30 Aí os marinheiros tentaram escapar do navio. Baixaram o bote no mar, fingindo que iam jogar âncoras da parte da frente do navio.
31 Iwaze Pauro sodadutsa perykytsa bo nitsasoko. Sodadutsa niwatihi ispe niy: — Tsaraha tarabaja ziknakaranahatsitsa areha byizeka pihik bo tsimokbabanaha — niy.
31 Então Paulo disse ao oficial romano e aos soldados: — Se os marinheiros não ficarem no navio, vocês não poderão se salvar.
32 Iwatsahi sodadutsa tsazikihia ty zizykiknaha. Iwaze tsaraha tsibik pihik bo zioktsok. Nabo nitubaka.
32 Aí os soldados cortaram as cordas que prendiam o bote e o largaram no mar.
33 Nakyokzoze Pauro kytsa pe niy: — Aba tsimymydisahanahaktsa! Tsizubarẽna tsikurunahaze ikiahatsa batu ahaty disaha iwatsahi paikpa mytsaty tsikykaranaha.
33 De madrugada Paulo pediu a todos que comessem alguma coisa e disse: — Já faz catorze dias que vocês estão esperando e durante este tempo não comeram nada.
34 Aba tsimymydisahanahaktsa iwaze ahapaikrẽtsa tsimoziknaha. Ahapybybyihuktsa! Batu aty tohi mohyrikosokda — niy.
34 Agora comam alguma coisa, por favor. Vocês precisam se alimentar para poder continuar vivendo. Pois ninguém vai perder nem mesmo um fio de cabelo.
35 Niytahi Pauro atsikara ty paik niy. Kytsa okze tu atsikara humo Deus bo nipamykysoko: — O Deus ahumo kakurẽta ikia mydisahawy ty mybo nyny tsiky — niy. Iwaze atsikara zitsatsaka. Iwaze tadisahaka. Ustsa kytsa kino niwatihi tahadisahakanaha.
35 Em seguida Paulo pegou pão e deu graças a Deus diante de todos. Depois partiu o pão e começou a comer.
36 Tahadisahabanahaze sipunihikrẽtsa niyziknaha.
36 Então eles ficaram com mais coragem e também comeram.
37 Sizubarẽtsa tahadisahakanaha. Sizubarẽtsa tsaraha puẽtsikbyita eze nikaranaha. Kytsa dusẽtos setẽta seis sizubarẽtsa.
37 No navio éramos ao todo duzentas e setenta e seis pessoas.
38 Tahadisahabanahaze tiriko pihik bo zipaparakanaha iwaze tsaraha tsiwozorẽta niyzik.
38 Depois que todos comeram, jogaram o trigo no mar para que o navio ficasse mais leve.
39 Miwa botu tsaraha tarabaja ziknakaranahatsitsa wytyk zinynaha. Nimyra bo iktsa niahaze, anabo tsaraha puẽtsikbyita zipu tsihikiknaha.
39 Quando amanheceu, os marinheiros não reconheceram a terra, mas viram uma baía onde havia uma praia. Então resolveram fazer o possível para encalhar o navio lá.
40 Iwatsahi mopykwy hãiwytsa ty nisizyzykiknaha. Ihãiwytsa mytoriwytsa ty satuk satsuk nikaranaha. Niahatsahi panu estuba ikputokwy bo zikyikikzonaha. Iwaze tsaraha nimyra wataba niukuru. Ana panu tsaraha zopok humo niukuru.
40 Eles cortaram as cordas das âncoras, e as largaram no mar, e desamarraram os lemes. Em seguida suspenderam a vela do lado dianteiro, para que pudessem seguir na direção da praia.
41 Tsaraha puẽtsikbyita nimyra humo tazik. Zopoktsa inabybyknahaze iwatahi tsaraha tazik. Tsaraha tsuno humo niputazik. Anaeze nimyra pihik pukezi tsaraha nipyri. Batu hawa tohi zikaha. Iwaze pihik ihiridawy wa niukuru. Tsaraha itsihipyry taba niaktsatsakak. Iwatahi tsaraha puẽtsikbyita niboborobaik.
41 Mas o navio bateu num banco de areia e ficou encalhado. A parte da frente ficou presa, e a de trás começou a ser arrebentada pela força das ondas.
42 Sodadutsa kytsa mysiba tsihikiknaha. Asahi sodadutsa sakyriukrẽnikitsa hurukwy ezektsa mowaknaha pokso mysiba tsihikiknaha.
42 Os soldados combinaram matar todos os prisioneiros, para que nenhum pudesse chegar até a praia e fugir.
43 Sodadu perykytsa Pauro pokzi batu yhỹ niy, iwatahi sodadutsa kytsa mysibabyrikinaha. Ispe niy: — Nimyra bo tsuk tsuktaha! Pihik bo tuharazuknahaktsa — niy.
43 Mas o oficial romano queria salvar Paulo e não deixou que fizessem isso. Pelo contrário, mandou que todos os que soubessem nadar fossem os primeiros a se jogar na água e a nadar até a praia.
44 Kytsa sitsuktsukbyitsaktsa peka: — O ikiahatsa hwi bete paiktaha — niy. Iwatsahi katsa myzubarẽtsa nimyra bo tsikpupukunaha.
44 E mandou também que os outros se salvassem, segurando-se em tábuas ou em pedaços do navio. E foi assim que todos nós chegamos a terra sãos e salvos.
Atalhos do teclado
- Capítulo anterior←
- Próximo capítulo→
- Versículo anteriork
- Próximo versículoj
- Limpar seleçãoEsc
- Esta ajuda?
Estude este capítulo no WhatsApp
Peça à IA da Bíblia Fala para explicar Atos 27, comparar traduções ou montar um estudo — tudo direto pelo WhatsApp.